Akistatos su dailininku, norėjusiu "kelti dulkes ant tėvynės vieškelio", [arba Rasos Andriušytės-Žukienės monografijos "Akistatos: dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose" recenzija]

LTVytauto Kazimiero Jonyno (1907-1997) kūrybinis palikimas kaip reta gausus ir įvairus. Jis apima novatorišką knygų ir žurnalų apipavidalinimą ir iliustravimą, ksilografijos technikos įvaldymą, vitražus, skulptūras, bažnyčių, koplyčių ir kitokių šventovių pastatus, jų interjerus ir liturginius reikmenis, įvairius dizaino projektus – pašto ženklus (atspausdinti Vokietijoje, JAV ir Vatikane), plakatus ir kitas mažosios grafikos formas (įstaigų, organizacijų emblemos, vertybinių popierių projektai, ekslibrisai), piešinius, akvareles. Taip pat dailininkas įkūrė Fribūro mokyklą pokarinės Vokietijos prancūzų zonoje. Dailėtyrininkė Rasa Andriušytė-Žukienė jį priskyrė kitokiam, neįprastam Lietuvos dailės padangėje menininko tipui. Ji parašė menotyrinę monografiją, kurioje nuosekliai apžvelgė visas kūrybines sferas ir visus jo biografijos faktus. Didelę knygos dalį apima bene mažiausiai žinoma ne tik skaitytojams, bet ir dailėtyrininkams medžiaga apie dailininko bendradarbiavimą su Vatikanu ir jo darbavimąsi specifinėje bažnytinės dailės srityje. 1955-1983 m. menininkas dekoravo bažnyčias, kurios įėjo į JAV architektūros istoriją, sukūrė šimtus kvadratinių metrų vitražo, suprojektavo liturginių reikmenų ir statinių, baldų. Aprėpdama visą V. K. Jonyno kūrybą ir biografiją, monografijos autorė visgi kai ko sąmoningai atsisakė. Pradėjęs labai anksti, dar nuo 1974 m. lankytis Sovietų Lietuvoje, menininkas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje šiapus ir anapus vandenyno. Knygoje tokiems klausimams neskiriama daug dėmesio, paliekant juos politologams ir tautinių bendruomenių tyrėjams.

ENThe creative heritage of Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997) is rich and diverse. It covers the typography and illustration of books and journals, mastering of the xylography technique, stained glass, sculptures, the buildings of churches, chapels and other shrines, their interiors and liturgical articles, various design projects: stamps (printed in Germany, the USA and the Vatican), posters and other forms of small graphics (emblems of institutions and organisations, designs of securities and bookplates), drawings and wash-drawings. The painter also founded the Freibourg school in the French zone of post-war Germany. The art critic Rasa Andriušytė-Žukienė attributed him to a different type of an artist, not common in the Lithuanian art world. She wrote a monograph which consistently overviewed all the spheres of his creation and biographical facts. A large part of the book covers the material that is probably least known to both readers and art critics, featuring the painter’s cooperation with the Vatican and his work in the specific area of church art. In 1955–1983 the artist decorated churches that were included in the US history of architecture, created hundreds of square metres of stained glass, and designed liturgical articles, structures and furniture. Covering the entire creation and biography of Jonynas, the author of the monograph nevertheless deliberately refused certain aspects. The artist started visiting Soviet Lithuania very early, in 1974, thus placing himself in an unenviable situation on both sides of the ocean. The book does not pay much attention to these issues and leaves them for political scientists and researchers of national communities.