Jeszcze jedno oblicze moralnego niepokoju czyli o poezji Henryka Mazula

LTH. Mažulis priskiriamas prie „XX a. šeštojo dešimtmečio“ lenkų kalba rašiusių Vilnijos krašto kūrėjų kartos. Gyvendami nykiu stagnacijos laikotarpiu jie bandė priešintis pilkai aplinkai, kurdami spalvingus ir jausmingus eilėraščius. Kaip ir visai šios kartos kūrėjų poezijai H. Mažulio kūrybai būdingas intelektualizmas ir didelis dėmesys žodžio jėgai ir paveikumui. Jo kūryba atspindi universalias egzistencializmo filosofijos tiesas, ragina nepasiduoti regioniškumo tendencijoms, bet tuo pačiu skatina neužmiršti savo lenkiškos kilmės. Šiandien H. Mažulis gali būti laikomas vienu iš talentingiausių literatų ir žurnalistų, taip pat vienu iš svarbiausių Vilniaus krašto kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo kūrėjų, žmogumi, kuriam nereikia reklamos ir plojimų ir kuris kukliai dirba savo „mažosios tėvynės“ gyventojų labui. Kaip poetas H. Mažulis debiutavo 1972 metais. Tuo metu jis dirbo dienraščio „Czerwony Sztandar“ žurnalistu. Visgi visuomenei jis tapo žinomas tik 1985 metais, kai Kaune buvo išleistas jo eilėraščių rinkinys „Sponad Wilii cichych fal“. Eduardas Mieželaitis, šiam rinkiniui parašęs įžangą, teigė: „Man patinka jo poezijos logika, struktūros lakoniškumas, vidinė laisvė ir novatoriškų formų paieška“. H. Mažulio poezijai būdingas Jesenino lyriškumas. Metams bėgant gyvenimo prasmės ieškojimo idėjos aštrėja, poetas kelia klausimus, susijusius su vienatvės, kančios ir netikrumo pojūčiais.Reikšminiai žodžiai: Henrikas Mažulas; Karta; Lietuvos lenkų literatūra; Literatūra; Moralinis nerimas; Poezija; Pokaris; Tradicijos; Vilnius; After-war period; Generation; Henrik Mazul; Literature; Lithuanian Polish Literature; Moral anxiety; Poetry; Tradition; Vilnius.