Мицкевич alias Ленин: к семантике персонажа вильнюсского текста
LTStraipsnio objektas – lietuvių, lenkų, gudų, rusų kalbomis parašyti eilėraščiai apie Vilnių, kuriuose kaip miesto simbolis iškyla praeities poeto, kultūros, karo ar politikos veikėjo portretas. Autoriaus dėmesio centre – herojai, susiję su Vilniumi kokiais nors istoriniais ar biografiniais epizodais, žymiais statiniais, paminklais: Gedimino kalnu, A. Mickevičiaus skveru, paminklu S. Puškinui. Autoriaus manymu, taip išryškėja ta nacionalinė – kultūrinė, konfesinė, ideologinė tradicija, su kuria save tapatina teksto subjektas. Nagrinėdamas lietuvių poetų eilėraščius, autorius konstatuoja, kad Vilniui skirtuose kūriniuose figūruoja daugelio kultūros veikėjų vardai, bet dažniausiai minimi A. Mickevičius ir S. Daukantas. Istorinių personažų vardai ir vaizdai iškyla kartu su žymiais statiniais ir paminklais. Lenkiški eilėraščiai apie Vilnių, autoriaus teigimu, priklauso nuo miesto mitologijos, susiklosčiusios lenkų kultūroje antrojoje XIX amžiaus pusėje: eilėraščiuose Vilnius – A. Mickevičiaus, J.Slovackio ir J.I. Kraševskio miestas. Baltarusių eilėraščiai apie Vilnių susiję su lenkiškąja romantizmo tradicija, bet jų objektas – Baltarusijos istorijai svarbūs įvykiai ir veikėjai. Rusiški eilėraščiai daugiausiai eksploatuoja S. Puškino ir Markučių temą. Autorius išsamiai analizuoja sovietinio laikmečio lietuvių ir rusų poetų eilėraščius, skirtus Leninui Vilniuje. Pažymimas ne tik jų ideologinis angažuotumas, bet ir teigiama, kad funkciškai ir semantiškai Gedimino, S. Daukanto, A. Mickevičiaus ir Lenino vaizdiniai eilėraščiuose yra tapatūs.
ENThe article examines semantics and function of the personage of the Vilnius text in one of its versions. The focus of the analysis are the texts devoted to Vilnius in Lithuanian, Polish, Byelorussian, and Russian languages predominantly written in verse and where the image of the poet of the past, prominent cultural worker, military man, and politician emerges as an important characteristic of the town locus. Usually such personage of the past is related to a historical or biographical episode of Vilnius. Moreover, his image and the episodes are implied or introduced by the expanded thematic motif in connection with concrete toponyms, famous buildings, and monuments. Thus, cultural, religious, and ideological tradition, that the subject of the text identifies himself with, is introduced. At the same time this personage indicates the precedent, reproduced in the present or which is subject to reproduction in the future. The study reveals the precedence as the fundamental characteristic of Vilnius locus - it is open to the future of eternal returns to the initial intensity of existence and renewal of involvements in the supreme values.
