Белорусские говоры (вокруг Новогрудка, Браслава, Миор и Постав) в исторической перспективе
LTStraipsnyje analizuojamos baltarusių šnektos istoriniu aspektu. Pasirenkamas regionas šalia Naugarduko ir Vitebsko srities miestų (Breslauja, Miory ir Pastovys). Autorės savo pasirinkimą motyvuoja bendra regiono istorija, kai visa ši teritorija nuo antrosios XIII amžiaus pusės įėjo į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, paskui po trečiojo Žečpospolitos padalijimo šios žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, o vėliau perėjo Lenkijai, galiausiai – Baltarusijai. Pažymima, kad po antrojo pasaulinio karo pasienio rajonų šnektos buvo tyrinėjamos dialektologinėse ekspedicijose, kurių rezultatai pateikti dviejuose atlasuose ir chrestomatijose. Autorės lygina 2002 metų ekspedicijos duomenis su tuo, kas užfiksuota chrestomatijose. Parodoma, kad sudėtinga kalbinė ir etnokultūrinė lietuvių – slavų pasienio situacija lėmė interdialektų atsiradimą, kurių kalbinį statusą sunku nustatyti. Akcentuojama lenkų kalbos įtaka, ypač Vilniaus rajone, pažymint, kad ta įtaka ypač ryški leksikoje. Pažymima, kad respondentai mokėjo lenkų, baltarusių ir susų kalbas, kai kurie suprato lietuviškai. Savo kalbą įvardijo kaip maišytą, teigdami, kad baltarusių kalba jiems yra gimtoji, o lenkų kalba konceptualizuojama kaip sakralinė (bažnytinė) kalba. Konstatuojama, kad sudėtinga kalbinė situacija, kurioje respondentai gyvena nuo gimimo, juos verčia priklausomai nuo aplinkybių nuolat nustatinėti prioritetus tarp gimtosios kalbos ir lenkų, rusų, kai kada – lietuvių kalbos. Teigiama, kad tai labiausiai būdinga vyresnio amžiaus žmonėms, o jaunimas daugiausiai kalba rusiškai.
ENThe article analyses Belarusian dialects from the historical aspect. The region near Navahrudak and cities of the Vitebsk Region (Braslaw, Miory and Pastavy) are selected for the research. The author motivates her choice with the general history of the region, when this whole territory was part of the Grand Duchy of Lithuania from the second half of the 13th c., and later, after the division of the Republic of the Two Nations, these lands were annexed to the Russian Empire, later to Poland, and finally – to Belarus. The author notes that after WWII, the dialects of the border regions were analysed during dialectological expeditions, the results of which are presented in two atlases and anthologies. The authors compare the data of the expedition of 2002 with the data the anthologies provide. They show that the complicated linguistic and ethno-cultural border situations between Lithuanians and Latvians determined the emergence of inter-dialects, the linguistic status of which is difficult to identify. The influence of the Polish language, especially in Vilnius region, is highlighted. The authors note that the respondents could speak Polish, Belarusian and Russian language, some of them understood Lithuanian. They defined their language as a mixed language, claiming that the Belarusian language is their native language, whereas, the Polish language is perceived as the sacral (Church) language. The authors claim that the complicated linguistic situation, which has surrounded the respondents from the very birth, forces them to constantly set priorities between the native language and Polish and Russian, and sometimes – Lithuanian. They also claim that it is mostly characteristic for elder people, whereas, younger people usually speak Russian.
