Lietuvos ekonominė padėtis XX a. 6-7 dešimtmečiais

LTŠeštojo dešimtmečio viduryje vietoj pramonės ir statybos ministerijų įkuriamos liaudies ūkio tarybos (toliau - LŪT). Po LŪT įkūrimo Lietuvoje prasideda pramonės perversmas: auga miestai, statomos didžiulės pramonės įmonės, gyvenamieji ir visuomeninės paskirties pastatai, tiesiami keliai, diegiama centralizuota krašto elektrifikacijos sistema. Tokią įvykių seką iš dalies lėmė strategiškai svarbi geopolitinė Lietuvos padėtis - SSRS pasienis ir neužšąlantis Klaipėdos uostas, turėjęs atremti galimą karinę ekspansiją. Todėl Sovietų Sąjungos vadovybė buvo suinteresuota Lietuvos infrastruktūros plėtote. Daug nuveikta tikslingai paskirstant ir panaudojant lėšas, racionaliai išdėstant statomas pramonės įmones (po visą Lietuvą). Tokiu būdu skatinta LSSR regioninių centrų plėtra ir išvengta rusakalbių imigrantų invazijos. Reikia pažymėti ir didžiulius šio proceso trūkumus: daugiausia gaminama sunkiosios, o ne lengvosios pramonės produkcija, dėl to Sovietų Sąjungoje ima trūkti plataus vartojimo prekių; Lietuvoje statomos įmonės naudojo ne vietines, o atvežtines žaliavas, ir LSSR ūkis glaudžiai susiejamas su Sovietų Sąjunga. Septintajame dešimtmetyje vėl grįžtama prie ūkio centralizacijos. Sukuriamas Pabaltijo ekonominis regionas su centru Rygoje. Vietiniai vadovai praranda kontrolę šalies ūkiui. Nuvertus N. Chruščiovą LŪT panaikinamos, pradedamos naujo pobūdžio reformos. Kito tokio staigaus pramonės šuolio Lietuvoje nebebuvo per visą sovietmetį.

ENRegional Economic Councils (REC) replaced ministries of industry and construction in the mid-1950s. After the establishment of REC, Lithuania experienced an industrial revolution: expanding cities, building large industry companies, residential and public buildings, building roads, implementing a centralised electrification system. Such a course of events was partially determined by a strategically important geopolitical situation of Lithuania – the USSR border and ice-free seaport of Klaipėda which had to withstand possible military expansion. Therefore, the leaders of the Soviet Union were interested in developing Lithuania’s infrastructure. A lot was done concerning allocation and use of funds and rational arrangement of industry companies throughout Lithuania. These actions promoted the development of regional centres of the Lithuanian Soviet Socialist Republic and avoided invasion of Russian-speaking immigrants. However, the process had considerable drawbacks: the production was mainly heavy industry, not light industry, hence the lack of consumer goods in the Soviet Union; the companies built in Lithuania used imported raw materials, instead of local resources, and the economy of the Lithuanian Soviet Socialist Republic was closely related to the Soviet Union. Centralisation of economy was resumed in the 1960s. The Baltic economic region with its centre in Riga was created. Local heads lost control over the country’s economy. After Nikita Khrushchev was removed from power REC were abolished, and new reforms started. During the remaining Soviet period no other sharp industrial jump was observed in Lithuania.