LTKokie veiksniai apskritai įtakoja mokslą? Šiuo klausimu galvas laužė ne viena mokslo filosofų, mokslo istorikų ir mokslo sociologų karta, ir ypač intensyviai nuo 3-iojo šio šimtmečio dešimtmečio. Buvo analizuojami imanentiniai, psichologiniai, socialiniai poveikiai mokslui, ginčijamasi dėl jų egzistavimo, aptariamas jų įtakos mokslo sklaidai ir turiniui stiprumas ir t. t. Šitokioje diskusijoje dažnai buvo remiamasi jau nuo Antikos nusistovėjusia tradicija veiksnius suskirstyti į „vidinius“ ir „išorinius“. Pavyzdžiui, Imre Lakatos kalba apie „vidinę“ ir „išorinę“ mokslo istoriją. Tačiau į tai – kas yra laikytini „vidiniais“ ir kas – „išoriniais“ mokslo plėtros impulsais, „vidine“ ir „išorine“ istorija – mokslo filosofijoje egzistuoja du poliariškai skirtingi požiūriai. Radikali pozityvistinė (induktyvistinė) pozicija (internalizmas) neigia bet kokią išorinio poveikio į mokslą galimybę, ar tai būtų intelektualinis, ar psichologinis, ar socialinis, ar juo labiau politinis poveikis. Čia yra teigiamas mokslo autonomiškumas, įrodinėjant, kad autonomiškas yra mokslo turinys. Induktyvistinę metodologiją, manau, pakankamai įtikinamai dar 6-ajame dešimtmetyje yra sukritikavę Karlas Popperis ir I. Lakatos.