"Проста мова" как лингвистический феномен Великого княжества Литовского (на лексическом материале Евангелия Тяпинского в сравнении с "Острожской библией")
LTStraipsnyje, remiantis Tiapinskio Evangelijos ir „Ostrožskio biblijos“ tekstais, kaip lingvistinis LDK fenomenas analizuojama „prosta mova“ – rašytinė XVI-XVII a. LDK kalba, kuri, kaip spėjama, susiformavo tuo metu čia gyvenusių vakarų rusų tarmių pagrindu. Iki šiol nėra nei vieno sistemiško šios kalbos aprašo, atskleidžiančio jos santykį su kitomis paplitusiomis to meto – lenkų ir bažnytine slavų – kalbomis. Kaip teigiama tyrinėtojų, „prosta mova“ lietuvių-lenkų valstybėje buvo oficialiai pripažinta įstatymų leidžiamoji kalba, jos pagrindą sudarė kanceliarinė šiaurės vakarų Rusijos kalba. Ilgainiui „prosta mova“ prarado turėtas dalykinės kalbos funkcijas ir buvo pradėta naudoti literatūroje, taip pat ir konfesinėje. Straipsnyje, pasitelkus religinius tekstus, „prosta mova“ lyginama su to metu bažnytine slavų kalba, tiriami jos leksiniai bei meniniai ypatumai. Šis „prosta movos“ tyrimas ypač naudingas baltarusių, ukrainiečių ir rusų kalbos istorijai atskleisti ir gali pasitarnauti šių kalbų istorinės gramatikos, leksikologijos ir leksikografijos tyrinėjimams. Pastariesiems labai svarbus faktas, jog būtent „prosta mova“ buvo parašyti pirmieji žodynai, pasirodę XVI a. pabaigoje.
ENScientists have various opinions on the written language of Lithuanian Rus' of the sixteenth and seventeenth centuries, which is referred to as the "prosta mova". "There is no any systematic description of this language and its grammar, first of all in comparison with Polish and Old Church Slavonic" (Garzdaniti 1999, 169). At the lexical level, V. Tyapinsky's Gospel includes Ukrainian, Byelorussian and Polish borrowings. But there is no doubt that the basis of this text is Slavic.
