Проблема белорусского языка в католическом богослужении в Минской и Виленской диоцезиях во второй половине XIX - начале XX в.

LTBaltarusių kalbos sakralizacijos idėja, pasirinkus jos įvedimo į katalikų pamaldas kelią, tik XX a. pradžioje tapo baltarusių tautinio judėjimo reikalavimu. Kadangi oficialiai Rusijos imperijos politinis ir kultūrinis elitas baltarusių kalbos nepripažino ir nebuvo švietimo baltarusių kalba, jos sakralizacija galėjo pagreitinti baltarusių tautinės idėjos išplitimo procesus. Kalbinės problemos svarbumo supratimas daugiausia lietė elitą. Dauguma baltarusių katalikų netgi ir paskutiniais Rusijos imperijos egzistavimo dešimtmečiais nejautė poreikio sakralizuoti gimtąją kalbą. Labiausiai tai paaiškinama tuo, kad tik pavieniai parapijų dvasininkai palaikė siekį įvesti baltarusių kalbą į bažnyčią. Paaštrėjus politinei kovai ir suaktyvėjus tautiniams procesams dauguma kunigų pavertė bažnyčias Baltarusijoje lenkų tautinių interesų atrama. XIX a. II pusėje–XX a. pradžioje Vilniaus vyskupai pritarė baltarusių kalbos funkcionavimo katalikų pamaldose idėjai, tai sulaukė ir oficialaus Vatikano patvirtinimo. Būtent Katalikų Bažnyčios hierarchų pozicija, o ne esą „probaltarusiški“ atskirų valdžios pareigūnų pareiškimai davė tam tikrą galimybę baltarusių kalbos sakralizavimui. Tačiau jos pažangos lygis ir silpnokas baltarusių tautinis judėjimas sukliudė pasinaudoti šia galimybe. Neišsprendus sakralizacijos problemos buvo neįmanoma pakelti ir gimtosios kalbos prestižo. Ji taip ir netapo baltarusių tautos konsolidacijos faktoriumi. Ši tautinė kultūrinė nesėkmė tiesiogiai įtakojo baltarusių tautinio valstybingumo (Baltarusijos Liaudies Respublika) projekto XX a. pradžioje politinį pralaimėjimą. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Minsko vyskupija; Vilniaus vyskupija; Tautinė politika; Konfesijos; Katalikų pamaldos; Baltarusių kalba.

ENThe Belarusian national movement embraced the idea of using the Belarusian language for parts of the Catholic Mass only at the start of the 20th c. Since the political and cultural élite of the Russian Empire did not officially recognise the Belarusian language and it was not used for education, the sacralisation of the language could have boosted Belarusian national identity. The language issue mostly affected the élite. Most Belarusian Catholics even in the last decades of the existence of the Russian Empire did not feel the need to sacralise their native language. This is because only individual parish priests supported the goal of introducing the Belarusian language into the church. After the political struggle intensified and national processes became more active, a majority of the priests turned Belarusian churches into pillars of support for Polish national interests. In the late 19th c. – early 20th c., the Bishops of Vilnius supported the idea of using the Belarusian language during Catholic masses, an idea which received the official approval of the Vatican. This Church hierarchy support provided the real possibility for the sacralisation of the Belarusian language. However, slow progress on this issue and the weakness of the Belarusian national movement impeded its implementation. Without sacralisation, it was also impossible to raise the prestige of the native language. It thus did not become a factor in the consolidation of the Belarusian nation. This national cultural failure had a direct influence on the political failure of the project for Belarus national statehood (Belarus People’s Republic) at the beginning of the 20th c.