A Missed opportunity? Conflicting programmes for reform at the Sejm of 1712-13

LTIstorikai, tyrinėjantys Abiejų Tautų Respublikos istoriją, 1712–1713 metais vykusį Seimą, kuris įvyko beveik po dešimties metų pertraukos, yra įvardinę kaip įvykį, kada po Šiaurės karo egzistavusio chaoso, galėjo būti atkurta tvarkingai organizuota valdžia ir įvykdytos kai kurios politinės reformos. Paskutinysis, vadinamasis Liublino Seimas įvyko 1703 metais. Ypatingai reikėtų išskirti Józefą Gierowskį, kuris analizavo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II pastangas įtikinti Seimą, kad šis patvirtintų plataus spektro fiskalines ir karines reformas. Mokslininkas pateikė argumentuotą nuomonę, kad Augustas II šiame Seime neišnaudojo galimybės susitarti su pasiuntiniais, kas būtų galėję pažaboti etmonų valdžią, o tai būtų vedę prie tolesnių politinių reformų. Nors šiame straipsnyje autorius didžiausią dėmesį skiria Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio veiklos Seime analizei, tačiau kartu nagrinėja ir pasiuntinių į Seimą siektų reformų programą. Pasiuntiniai etmonų atžvilgiu buvo nusiteikę priešiškai, tačiau jie ieškojo Augusto II pritarimo kitokioms reformoms. Minimų pasiuntinių veiklos 1712–1713 metų Seime tyrimas leidžia išplėsti supratimą apie šio Seimo, kurio metu buvo bandoma atgaivinti tvarką valstybėje, reikšmę ir ypatumus, o kartu ir sukomponuoti išsamesnį šlėktos politinės minties vaizdą apskritai, nes šis Seimas atskleidė politinės minties skirtingų krypčių koliziją.

ENHistorians of the Commonwealth of Poland-Lithuania have identified the Sejm (Diet) of 1712–13 as a moment when, after the chaos of the Great Northern War, orderly government might have been restored and some political reforms enacted. Specifically, the efforts of August II to persuade the Sejm to pass wide-ranging fiscal and military reforms have been examined by Jozef Gierowski, who argued that August II missed an opportunity at this Sejm to cement an alliance with the envoys (pos³owie) that might have curbed the powers of the hetmans, and gone on to enact further political reforms. This focus on the king’s agenda, however, overlooks the reform programme pursued independently by the Sejm envoys. The envoys were hostile to the hetmans, but sought different reforms from the king. Examining their agenda allows a fuller understanding of this Sejm, as well as broadening our understanding of szlachta political thought more generally.