Erdvė ir laikas lietuvių estetikoje

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėErdvė ir laikas lietuvių estetikoje
Kita antraštėSpace and time in lithuanian essayistics
AutoriaiArnatkevičiūtė, Laima
LeidinyjeLituanistica . 2005, Nr. 1, p. 65–78
Reikšminiai žodžiai
LTErdvė; Laikas; Esė; Kazragytė, D.
ENSpace; Time; Essay; M. Martinaitis; G. Beresnevičius; D. Kazragytė; G. Radvilavičiūtė.
Santrauka / Anotacija

LTEseistikos teksto laikas ir erdvė priklauso nuo autoriaus pasirinktos esė temos ir medžiagos, kuria rašantysis disponuoja. Erdvė ir laikas gali keisti požiūrį į mūsų dienų realybę, kartu tapdamas savita kultūrine-intelektualine vidinės erdvės išraiška. Du lietuvių eseistai – Marcelijus Martinaitis ir Gintaras Beresnevičius savo esė tekstuose laiką bei erdvę modeliuoja, žaisdami religiniais ir mitologiniais ženklais, akcentuodami viršaus ir apačios opozicijas, kurios atitinka sakralųjį ir pasaulietiškąjį, sekuliarinį pradą. Tokios opozicijos tekstuose yra ypač aiškios, kaip ir linijinio laiko pajauta. Beje, G. Beresnevičius savo esė tekstuose intensyviau akcentuoja kultūrinės erdvės dimensiją. Doloresos Kazragytės esė laiko ir erdvės struktūra gali būti apibrėžiama kaip susitelkimo, kultūrinės patirties, dvasinių ieškojimų, scenos meno ir kartu žmogiškojo gyvenimo transcendencijos išraiška. Implikuojamas vertikalus ryšys su dvasiniu, sakraliuoju pasauliu, kuris atpažįstamas iš emocijų ir tikrųjų vertybių, įsiterpiančių į tam tikrus dabarties laiko momentus. Giedros Radvilavičiūtės tekstas laiko ir erdvės modeliavimo prasme artimesnis moderniajai prozai. Jos esė svarbų vaidmenį vaidina čia ir dabar, visame tekste atliekantis savotiškų naratyvo rėmų funkciją. Kūrinių erdvė ir laikas yra sukurti iš moteriškai subjektyvios patirties – tai demonstruojama, o kitos detalės nelaikomos svarbiomis. Nepaisant savo universalumo, esė žanras vis dar yra literatūrinių diskusijų objektas; o formos bei erdvės ir laiko struktūra jame kuriama pagal bendruosius naratyvo struktūros principus.

ENSpace and time of an essay-style text is determined by the essay topics and material at the author’s disposal. Space and time can approach the reality of our days and transfer into a cultural-intellectual domain or inner space. Both Marcelijus Martinaitis and Gintaras Beresnevičius in their essays model time and space after the signs of mythology and religion, the oppositions of top and bottom, which correspond to the sacral and the secular, are clearly drawn there and the time linearity is sensed. However, G. Beresnevičius in his essay articulates the cultural space dimension more intensively. The structure of time and space in Doloresa Kazragytė’s essay is determined by recollection, cultural experience, spiritual searching, transcendency of scenic art and human life. This dimension of vertical connection with the sacral world is better expressed through implication and recognised from emotions with an obvious aspect of value escaping between whiles. In the time and space modelling sense, the literary essay style of Giedra Radvilavičiūtė is closer to modern prose. The position here and now plays an important role as a frame of reference of a narrative way in the beginning and later in the entire work. The time and space of the work are created from a variegated but demonstratively subjective female experience emerging from trivial as if unimportant details. The genre of essay regardless of its universality is a literature genre beyond debate, in which the form structure and the structures of time and space are being created according to the same narrative genre principles.

ISSN0235-716X, 2424-4716
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2579
Atnaujinta2018-12-17 11:36:32
Metrika Peržiūros: 11    Atsisiuntimai: 10