"Vivos voco" kaip pageidaujamas epigrafas

LTTai disertacijos pagrindu parengtos Eugenijaus Žmuidos monografijos „Disonansų būtis: Vinco Mykolaičio-Putino poezijos interpretacijos“ (2007) recenzija. Tradicinis į daugelį skambių vardų atremtas monografijos įvadas iš anksto nuteikia, jog studijos stilius bus kiek egzaltuotas, funkcija apologetinė, metodologija neapibrėžta. Skaitant labiausiai kliūna autoriaus kalba, teorijų „perpasakojimas“ neišvengiant subjektyvių interpretacijų, plikas referavimas, kai kurios asmeninių įžvalgų išraiškos ir formuluotės. Imponuoja mokslinis sąžiningumas, angažuotumas laiko patikrintoms vertybėms, konservatyvi tradicijos saugotojo pozicija, taip pat ir tarpdisciplininė įveika, humanitarinė filosofijos ir psichologijos panorama. Gerbtina autoriaus nuolanki mokiniška laikysena, sutelktas kalbėjimas apie pasirinktas problemas, konceptualus filosofinės lyrikos spektro išskaidymas. Monografija pristato charakteringus Mykolaičio-Putino lyrikos koncentrus, juos interpretuoja, sutelktai nagrinėja poezijos ir filosofijos santykį. Žmuidai geriausiai pavyko išskleisti Nikolajaus Berdiajevo filosofiją ir nuosekliai ją pritaikyti. Tai stipriausia knygos vieta. Vis dėlto studija patvirtina, kad apie literatūrą mes vis dar mąstome ir rašome XIX amžiaus kategorijomis, laikydamiesi romantizuoto pseudomokslinio modelio, nepamiršdami mandagių reveransų ir nuolankių duoklių formaliems reikalavimams, manipuliuodami abstrakcijomis ir verbalinėmis spekuliacijomis. Monografija remiasi konservatyvia tradicija, yra parašyta kiek senamadiška akademine kalba, kuri liūliuoja adresatą nuobodulingu skaitymu.

ENThe author reviews the monograph “Disonansų būtis: Vinco Mykolaičio-Putino poezijos interpretacijos” [The Being of Dissonance: Vincas Mykolaitis-Putinas’s Poetry Interpretations] written by Eugenijus Žmuida as a PhD thesis (2007). The traditional introduction of the monograph, containing many prominent names, predisposes a slightly exalted style, an apologetic function and undefined methodology of the study. Among the drawbacks is the author’s language, “retelling” of theories without avoiding subjective interpretations, bare reporting, certain expressions and phrasings of personal insights. However, the following aspects impress: research integrity, engagement in time tested values, conservative position of the guardian of a tradition, interdisciplinary coping, and humanitarian panorama of philosophy and psychology. The author’s humble discipular attitude, concentrated discussion of the selected problems, and conceptual dispersion of the spectrum of philosophical lyrics demand respect. The monograph presents the characteristic concentres of the lyrics of Mykolaitis-Putinas, interprets them and gives a focused analysis of the relationship between poetry and philosophy. Žmuida succeeded in revealing the philosophy of Nikolajus Berdiajevas and applying it coherently. It is the strongest part of the book. However, the study confirms that we still think and write about literature using the categories of the 19th c., keeping to a romanticised pseudo-scientific model, not forgetting polite curtsies and humble tributes to formal requirements, by manipulating abstractions and verbal speculations. The monograph is based on a conservative tradition and uses a rather old-fashioned academic language which lulls the addressee by a tedious reading.