Pokalbis apie "Pokalbius su Sigitu Parulskiu"

LTTai Laimanto Jonušio parengtos knygos „Pokalbiai su Sigitu Parulskiu“ (2009) recenzija. Pokalbių dvilypumą pabrėžia knygos viršelis: du Parulskio veidai – rimtas ir žaidžiantis; du Parulskiai – rašytojas ir herojus; du autoriai – Jonušys ir Parulskis; du diskursai – intelektualus pokalbis ir geltonąją spaudą primenančios skiltys. Perskaitę knygą tiek intelektualumo, tiek atvirumo ieškantys skaitytojai nusivils. Parulskis iš karto pasisako nekalbėsiąs apie tai, kas intymu ir nepretenduosiąs į intelektualumą. Skaitymo kelionė prasideda rimtuoju, o baigiasi besišaipančiu Parulskio veidu. Knyga sudaryta iš vieno ilgo pokalbio, kurį į penkiolika dalių skaido skyrių antraštės ir epigrafai. Pastarieji yra iš Parulskio kūrybos. Jie anonsuoja, apie ką bus kalbama, ir tampa kompoziciniu pokalbio išeities tašku. Pokalbis plečia cituojamo teksto ribas. Parulskiui atsisakius nusimesti kaukes, kyla autentiškumo problema. Knygos „herojus“ yra ir jos kūrėjas, kuris slėpdamasis po kaukėmis, kuria keleriopą distanciją tarp savęs ir savojo teksto. Viena vertus, knyga aiškiai negrožinė. Antra vertus, vientisas pokalbio siūlas nuo rimto ir tarsi išpažinčiai nusiteikusio Parulskio veda prie besišypsančio – to, kuris prie išpažinties priduria pos scriptum. Šitaip žaidžiama su skaitytojo lūkesčiais ir atida – iš pažiūros paprasta forma slepia suraizgytą struktūrą. Šis raizginys ne kviečia skaitytoją žaisti, o žaidžia juo pačiu. Pokalbių knyga Sigitas Parulskis įžengia į dar neišmėgintą literatūros teritoriją, kurioje turėtų maksimaliai priartėti prie teksto – savo „tikrąją“ biografiją paversti literatūra.

ENThe author reviews the book “Pokalbiai su Sigitu Parulskiu” [Conversations with Sigitas Parulskis] prepared by Laimantas Jonušys (2009). The ambiguity of conversations is highlighted by the book cover: two faces of Parulskis – serious and playful; two persons of Parulskis – a writer and a hero; two authors – Jonušys and Parulskis; two discourses – an intellectual talk and fragments reminding of the yellow press. Having read the book, both those readers who seek intellectuality and those who seek openness will be disappointed. Parulskis straight away says that he will not talk about intimate matters and will not profess intellectuality. The reading journey starts with the serious face of Parulskis and ends with the grinning face. The book consists of one long conversation divided into fifteen parts by chapter titles and epigraphs. The latter are taken from Parulskis’s works. After Parulskis refuses to take off the masks, the problem of authenticity arises. The protagonist of the book is at the same time its writer who, putting on the masks, creates a great distance between himself and his text. On the one hand, the book is evidently non-fiction. On the other hand, a solid thread of the conversation leads from serious Parulskis, as if ready to confess, to smiling Parulskis who adds a post scriptum to his confession. It is a play with the reader’s expectations and focus – a seemingly simple form hides a tangled structure. This tangle does not invite the reader to play; it actually plays with the reader. With the conversation book Sigitas Parulskis steps into a new territory of literature, in which he should get close to the text to the maximum extent and turn his “actual” biography into literature.