Kitoks Bernardas Brazdžionis

LTStraipsnyje aptariama Bernardo Brazdžionio veikla Maironio muziejuje ir po jo mirties muziejui padovanotas jo rašytinis palikimas. Pažymima, kad B. Brazdžionis buvo buvo pirmasis Maironio muziejaus vadovas, jame dirbo 1940-1944 metais. Vėliau, viešėdamas Lietuvoje, poetas dažnai lankydavosi muziejuje, tad po jo mirties artimieji nusprendė literatūrinį bei memorialinį palikimą persiųsti į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Pažymima, kad analizuojant B. Brazdžionio literatūrinį ir dokumentinį palikimą, poetas atsiskleidžia iki tol nežinomomis savybėmis. Autorė pirmiausia išskiria jo šmaikštumą, iliustruodama jį rankraštinio palikimo pavyzdžiais – kalambūrais, dedikacijomis, proginėmis eilėmis. Autorė daro prielaidą, kad šmaikštumas poetą gelbėjo ir sudėtingame tremtinio gyvenime Aptariant gautą palikimą, ypatingas dėmesys skiriamas fotografijoms, pažymint jų įvairovę - portretines, oficialias, kelionių, renginių, šeimos, įvairių švenčių. Pabrėžiama, kad ne visos fotografijos aprašytos, o tarp aprašytų randama ir linksmų rimuotų aprašų. Teigiama, kad būtent iš fotografijų ir laiškų aiškėja, su kuriais asmenimis B. Brazdžionis bendravo artimiau, daugiau, atviriau, kur ir kada jis keliavo. Akcentuojama, kad palikimas taip pat rodo, jog B. Brazdžionis gražiai piešė, turėjo puikų humoro jausmą, mylėjo savo šeimą. Konstatuojama, kad B. Brazdžionio tyrinėtojams, aprašantiems jo gyvenimą ir literatūrinį palikimą, kyla problemų dėl poeto skirtingai pateiktų kai kurių faktų ir nuotraukų falsikifacijų.

ENThe article discusses Bernardas Brazdžionis’ activities in Maironis museum and his written legacy left to the museum after his death. The author notes that B. Brazdžionis was the first head of the museum and worked here in 1940–1944. Later, when he was visiting Lithuania, the poet would frequently visit the museum, therefore, after his death, his relatives decided to send the his literary legacy to Maironis Lithuanian Literature Museum. The author also notes that when analysing the literary and documentary legacy, previously unknown characteristics of the poet are revealed. The author first emphasises his wit by illustrating it with examples from his written legacy – wordplays, dedications and solemn poetry. The author presumes that the poet’s wit helped his through his difficult period of life in exile. When discussing his legacy, a great deal of attention is paid to photographs and their variety – portraits, formal photographs, photographs of travels, events, family and various holidays. The author notes that not all the photographs are described. She claims that it is photographs and letter that reveal persons B. Brazdžionis close and openly communicated with. The author highlights that the legacy also proves the fact that Brazdžionis was good at drawing, had a good sense of humour and loved his family. The author also states that researchers of B. Brazdžionis describing his life and literary legacy face problems due to certain facts differently presented by the poet and falsifications of photographs.