Par Kuršu ziemeļu robežu i gadu tūkstotī

LTKuršių ir jų kultūros istorijos klausimai svarstomi seniai. Archeologinė medžiaga plačiai naudojama nuo XX amžiaus IV dešimtmečio. Vėlesniais dešimtmečiais daug dėmesio skirta baltų kuršių ir finougrų lybių tarpusavio sąveikai Kuržemėje bei kuršių kolonizacijai. Kuršių archeologiniai paminklai taip pat tirti Lietuvoje. Jie rodo, kad geležies amžiuje (I-XII amžiai) kuršių teritorija kito. I tūkstantmetį Lietuvos ir Pietvakarių Latvijos pakrantės zonoje mirusieji daugiausia laidoti plokštiniuose kapinynuose (kūnas laidojimo duobėse, juosiamose 4-6 metrų skersmens akmenų vainiko). Tokių kapų zona siejama su kuršių gyvenama teritorija. Šiaurės Kuržemėje žmonės laidoti skirtingai. Kapinynai su akmenų vainikais siejami su baltais, o akmenų krovinių arba Tarand tipo kapinynai – su ugrofinais lybiais. Tarand tipo kapinynai – didelių akmenų stačiakampio pagrindu akmenų aprėmintos erdvės arba kameros su mirusiojo kaulais ir įkapėmis. Mirusieji juose laidoti arba kremuoti, arba nedeginti. Be to, tai kolektyvinės laidojimo vietos, kuriose kartais randama keliais šimtmečiais datuojamų įkapių. Šių kapinynų zona istoriografijoje tapatinta su Henriko Latvio minėtais vendais. Tarp Ventos ir Abavos upių šiaurėje ir Tebros pietuose radinių nedaug. Tačiau vandenvardžiai ir vietovardžiai ugrofinų kilmės, be to, sutinkami net tik minėtoje teritorijoje, bet ir toliau į pietus iki Liepojos ir Nicos. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XV amžiuje lybiai gyveno ne tik Šiaurės Kuržemėje, bet ir centre bei pietuose. Atsižvelgiant į šiuos duomenis galima teigti, jog ankstyvajame ir viduriniajame geležies amžiais kuršiai gyveno tik Kuržemės pietvakariuose. Kuršių ekspansija prasidėjo tik XI šimtmetį, kai jie įsiterpė ir Pabaltijo finougrų apgyvendintą teritoriją.

ENIssues related to the history of Curonians and their culture have been analysed for many years. The archaeological material has been widely used from the 4th decade of the 20th c. Later a great deal of attention was paid to the interaction of the Baltic Curonians and Finno-Ugric Lybians in Kuržemė. Curonian archaeological monuments were also analysed in Lithuania. They indicate that the Curonian territory changed in the Iron Age. In the first millennium, the dead of Lithuania and South-western seashore area of Latvia were mostly buried in tabulate graves. The area of these graves is related to the territory of the Curonians. In Northern Kuržemė people were buried differently. Cemeteries with stone wreaths are related to the Balts, and Tarand type graves – to Finno-Ugric Lybians. Tarand type graves – are big rectangular areas framed with stones and chambers with the bones of the deceased persons. The dead way burned or buried. In addition, these are places of collective burial, where sometimes centuries’ old graves can be discovered. This area od graves in the historiography is identified with Vendas mentioned by Henrikas Latvis. There are not many findings between Venta River and Tebra in the South. However, waternames and place names of the Finno-Ugric ofigin are found not only in the mentioned territory, but also further to the South up to Liepoja and Nica. Written sources say that in the 15th c,., Lybians lived not only in Northern Kuržemė, but also in the centre and the south. Considering the above data, one can claim that Curonians of the early and middle Iron Age lived only in the south-west of Kuržemė. Their expansion began in the 11th c., when they penetrated into the Baltic territory inhabited by Finno-Ugric tribes.