Being and becoming in Nyaya-Vaisesika

LTŠio straipsnio tikslas yra ištirti buvimą ir atsiradimą reiškiančių veiksmažodžių (asti ir bhavati) ir jų vedinių semantiką Njajos - Vaišešikos tekstuose bei kontekstualizuoti jų reikšmes Indijos intelektualiniame diskurse. Lingvistinėje analizėje naudojamas komparatyvistinis metodas, kuriuo siekama palyginti bendraindoeuropietiškos kilmės žodžių semantinę raidą sanskrito ir graikų kalbose bei šios raidos įtaką filosofinių sąvokų formavimuisi. Straipsnyje bandoma parodyti, kad duratyvinę -egzistencinę reikšmę turinčio veiksmažodžio asti vediniai sanskrite vis labiau įgijo kvalifikatyvinę reikšmę, kuri įsitvirtino Upanišadų sadvidya mokyme ir Sankhjos filosofijoje. Njajos -Vaišešikos mokykla, atmesdama Sankhjos satkāryā -vada, aiškiau artikuliavo sat ir asat perskyrą , todėl jos terminijoje vyravo duratyvinė - egzistencinė sat ir jo vedinių reikšmė, leidusi sukurti būties (sattā ir astitva), kaip aukščiausios universalijos, konceptą. Tačiau asti vediniai Njajos-VaišeŠikos filosofijoje įsitvirtino tik pozityviosios realybės įvardijimui, tuo tarpu nebuvimą reiškė veiksmažodžio bhavati vedinys abhāva. Kadangi bhavati reiškė dinaminį įvykį „atsiradimą", todėl abhāva taip pat reiškė konkretų nebuvimo/neatsiradimo atvejį . Ši pliuralistinė Njajos -Vaišešikos nebuvimo samprata neleido sukurti vieningo nebūties koncepto, eventualiai šioje Indijos filosofinėje mokykloje nesusiformavo ir tuščios erdvės samprata. [autoriaus tekstas].Reikšminiai žodžiai: Nyaya-Vaisesika budistinė mokykla; Indian philosophy; Nyaya-Vaisesika buddhistic school; Being and becoming.

ENThe article aims at analysing the semantics of Sanskrit verbs denoting being and becoming and their influence on the development of philosophical thinking, in particular the ontology of Nyāya-Vaiśeşika. It is argued that in Sanskrit the durative aspect of the verb asti resulted in the development of the qualificative meaning of the present participle sat and the qualitative abstracts satta and sattva. The process reached its peak in the concept sattva of Sāmkhya philosophy. In Nyāya-Vaiśeşika sat preserved its durative existential meaning, and its derivatives sattā and astitva comprised the positive reality as universale. In the negative description of reality the verb bhavati and its derivative abhāva prevailed, and this fact conditioned the development of the dynamic and concrete conception of absence. As a consequence, Nyāya-Vaiśeşika created neither the universal concept of non-being nor the concept of empty space. [From the publication]