Pasaulis iš sielos skrydžio perspektyvos - arba apie tai, kas yra bendro tarp E. Muncho ir M. K. Čiurlionio

LTEdvardas Munchas (1863-1944) ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) į dailę atėjo su simbolizmo banga. Abu pasirinko simbolistinę raišką kaip protestą prieš vyraujantį Norvegijoje ir Lietuvoje natūralizmą. Tačiau kai jiedu debiutavo, simbolizmo raida Europoje jau buvo pasiekusi zenitą, tad abu nebepateko į simbolistinio avangardo gretas. Vis dėlto abu jį originaliai transformavo ir kiekvienas įnešė kažką esmingo ir naujo į XX a. pradžios meno raidą. Abiems žvelgimas į reiškinius iš sielos transcendentinės perspektyvos tapo svarbiausiu metodologiniu principu. Munchas ir Čiurlionis rašė literatūrinius tekstus, ir abu kūrė didžiulius paveikslų ciklus. Jie matė savo kūrybą kaip vientisą, ciklišką didelės temos, svarbiausios idėjos plėtotę. Munchui tai buvo „Gyvenimo frizas“, kuris turėjo byloti apie žmogaus sielos morfologiją. Čiurlioniui — „Pasaulio sutvėrimas“ — pasaulio struktūros ir prasmės paieška. Abiems menas turėjo kalbėti apie svarbiausius, egzistencinius dalykus. Galbūt svarbiausia bendra Muncho ir Čiurlionio kūrybos savybė, kuri leidžia tiesiog juos gretinti, yra jų meno pilnatvė, visavertiškumas. Jų kūryba yra pajėgi išspinduliuoti savo prasmes, potekstes ir poveikio magiją, nepriklausomai nuo menotyrinės interpretacijos, nuo bet kokio teorinio konteksto. Dangaus šviesuliai ir kosminės fantazijos — viena sielos ir jos dieviškojo kosmoso šauksmo tema, taip pat rutuliota abiejų dailininkų. Jų dvasingumo ir sielos morfologijos bei gramatikos sampratoje galima įžvelgti menines paraleles su to meto mokslo teorijomis bei hipotezėmis.

ENEdvard Munch (1863–1944) and Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911) came into art with a wave of symbolism. They both chose symbolist expression as a protest against naturalism prevailing in Norway and Lithuania. However, when they both debuted, the development of symbolism in Europe had reached its peak, therefor, they both did not join the symbolist avant-garde. However, they both originally transformed and each of them contributed to the development of art of the beginning of the 20th c. For both of them, perception of phenomena from the transcendental perspective of the sole became the key methodological principle. Munch and Čiurlionis wrote literary texts, and both created cycles of paintings. They perceived their works as an integral and cyclic development of a big theme and the key idea. It was “Gyvenimo frizas” [The Freeze of Life] for Munch. It had to tell about the morphology of the human soul. For Čiurlionis, it was “Pasaulio sutvėrimas” [The Birth of the World] – the search for the structure and meaning of the world. They both saw art as the means to speak about the most essential and existential things. Probably the most significant common feature of works by Munch and Čiurlionis is the plenitude of art. Their works are full of the magic of meanings, implications and influence irrespective of artistic interpretation and any theoretical context. Celestial bodies and cosmic fantasies – one theme of the soul and its divine cosmic call is also developed by the both painters.