Žodžio ir vaizdo sąveika M. K. Čiurlionio laiškų piešiniuose, grafikoje, tapyboje

LTM. K. Čiurlionis apie naują žodį dailės srovių margumyne, apie savo plastinę kalbą ėmė intensyviau mąstyti 1906 metais, lankydamasis Centrinės Europos parodų salėse. Tie metai buvo paženklinti ne tik prie abstrakcijos artėjančiais tapybos darbais, bet ir kokybiniu jo literatūrinių bandymų šuoliu. Ties 1906 metų riba Čiurlionio vizualioje kūryboje išryškėjo takoskyra: nuo tada grafika vis labiau artėjo prie etnografinių motyvų arba Secesijos, kuri ypač aktualino žodį ir vaizdą, įtakos, o tapyba mėginta nutolti nuo žodinio mąstymo. Dailės pradžiamokslio laikotarpiu žanrų ribos atrodo neaiškios, o plastinė ir verbalinė kalba dar painiojamos. Čiurlionio tapybos darbuose esama užuominų į kitų civilizacijų paliktą neperskaitomą tekstą. Stilizuotu dantiraščiu, hieroglifais, arabeskomis jis kūrė slapto žinojimo, perteikto rašytiniais ženklais, sugestiją. Raštas jo paveiksluose įtarpina žmogiškąjį ir dieviškąjį pasaulius. Jis baigiasi ten, kur prasideda grynoji dvasinė sfera, o vaizdas pastarąją toliau reprezentuoja. Piktogramos Čiurlionio paveiksluose yra vaikiškiausi, bet sykiu ir aukščiausios pakopos rašmenys. Paprastai jie antropomorfiniai, nurodo į kūno gestų kalbą. Be minėtųjų, vizualiuose menuose M. K. Čiurlionis dažniausiai žodį naudoja tokiais būdais: žodis įrašomas eskizų paraštėse kaip darbo komentaras; žodis įrašomas kaip piešto objekto pakaitalas neužbaigtame eskize arba piešinys pakeičia pasakojimą laiškuose; žodis schematizuoja iliustruotos knygos viršelio kompoziciją; žodis įtraukiamas į paveikslo struktūrą; žodžio forma siūlo meninį vaizdo pasirinkimą ir kt.

ENČiurlionis started more seriously contemplating about new word in the variety of artistic currents and his plastic language in 1906, when he visited exhibition halls of Central Europe. That year of marked with painting works approaching abstraction but also with his qualitative literary attempts. Since 1906 his works of art changed : his graphics were approaching ethnographic motives, which highlighted the impact of word and image. At the beginning of his painting period, the boundaries between genres are not clear, and the plastic and verbal languages are still confused. Čiurlionis’ paintings have many hints to the illegible text left by other civilisations. Through stylized wedge righting, hieroglyphs, arabesques he created the suggestion of knowledge transmitted through written marks. Writings in his works combine human and divine worlds. It ends where the pure spiritual sphere begins and the image represents that latter. Pictograms in Čiurlionis works are the most childish yet sometimes they are writings of the highest cycle. They are usually anthropomorphic and point to the body language. Apart from the above mentioned aspects, M. K. Čiurlionis usually uses words in the following way: words are usually inserted into sketches as comments; words are inserted in order to replace the painted object on an unfinished sketch or a drawing replaces a word in letters; words schematise the cover composition of an illustrated book; words are included in the structure of a paintings; the form of words offers the artistic choice of an image, etc.