Šešėlio semantika Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

LTStraipsnyje aptariama šešėlio figūra Alfonso Nykos-Niliūno eilėraščiuose, atskleidžiama, kaip šešėlis išreiškia šviesos ir tamsos sankirtą. Pirmiausiai atsižvelgiama į tai, kaip ši figūra susijusi su juslinio suvokimo raiška (išskiriamas vizualinis, audityvinis ir taktilinis šešėlio santykis su jį atpažįstančiu subjektu), toliau pereinama prie metaforiškesnių variantų, nuorodų į mirties, antrininko, užtemdymo semantiką. Remiamasi literatūrologijos analitiniu ir semiotiniu metodais, pateikiami ir su kultūrologijos kontekstu susiję argumentai. Šešėlio figūra kreipiasi pirmiausia į regėjimo juslę, tačiau poetiniuose tekstuose taip pat susiejama su audityvine ir taktiline percepcija, taigi sudaro sąlygas sinestezijai (juslių susiliejimui). A. Nykos-Niliūno poezijoje šešėliai priklauso tamsos, mirties semantiniam laukui. Jie iškyla eilėraščiuose, nurodančiuose į vaizduojamojo meno kontekstą, dailės kūrinių įkvėptuose ar juos interpretuojančiuose tekstuose; siluetas – šešėlio variantas, kultūrinės veiklos rezultatas (jis piešiamas, karpomas apšviestame paviršiuje). Šešėlis nuosekliai kartoja vizualiai atpažįstamo ar numanomo kūno kontūrą. Jei jo forma neįprastai pakinta arba išvis pranyksta, vadinasi, stebėtojas atsiduria arba bauginančioje nežinioje, arba poetinėje realybėje, kur tiek pats šešėlis, tiek jo pažymėta vieta, tiek ir jo nebuvimas įgyja simbolines prasmes. Tiesa, šešėlis, sužadinantis „vakaro fantazijas“, gali būti interpretuojamas ir kaip nuo jokio kūno niekada nepriklausiusi siurrealistinė figūra, vizualus ornamentas ar tiesiog subjekto vaizduotės kūrinys – fantazija, pramanas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Šešėlis; Kūnas; Šviesa; Tamsa; Sapnas; Vizualinė percepcija; Mirtis; A.Nyka-Niliūnas; Shadow; Body; Light; Darkness; Dream; Visual perception; Death.

ENIn the poems of Alfonsas Nyka-Niliūnas the figure of shadow is revealed as the crossing of the light and darkness. Firstly, it considers how this figure relates to the sensual expression of perception (visual, auditory and tactile relation of the shadow with the subject it identifies), proceeding to metaphoric variants, references to the semantics of death, counterpart and shading. It is guided by analytical and semiotic methods of literature science, presents also the arguments related to the context of culture science. The shadow figure firstly refers to the visual sense, which in poetic texts is also referred to auditory and tactile perception, thus, making conditions for synaesthesia (fusion of senses). Shadows in the poetry of A. Nyka-Niliūnas belong to the semantic circle of darkness and death. They arise in the poems referring to the context of visual art, texts inspired by art works or interpreting it; silhouette is a variant of the shadow, result of cultural activity (drawn and cut on the lit surface). The shadow makes successive replications of the visually identifiable or implied profile of a body. When its form makes uncommon changes or disappears completely, hence, the observer appears either in the fearsome uncertainty or poetic reality where both the shadow itself and its marked area or its absence acquires symbolic meaning. Truth, shadow, stimulating “evening fantasies”, may be read as a surrealistic figure, being never dependent of any body, visual ornament or just the subject of imagination, i.e. fantasy or invention.