Aplink gelmę: gelmės fenomenologijos eskizai

LTRemiantis Maurice'o Merleau-Ponty ir Edmundo Husserlio fenomenologiniu gelmės patirties tematizavimu, straipsnyje keliami tikslai aprašyti gelmės patirties savitumą ir apibrėžti tinkamą teorinę prieigą prie gelmės fenomeno. Pabrėžiama, kad šie du tikslai iš pat pradžių suponuoja vienas kitą, įvesdami dvipusio judėjimo principą: gelmės patirties savitumas išryškinamas tik pasirinkus tinkamą prieigą, o tinkama prieiga prie gelmės fenomeno pasirinkta tik keliant klausimą apie gelmės patirties savitumą. Darant prielaidą, jog kalbinės išraiškos fiksuoja analizuojamos kalbinės išraiškos patirtį, siekiama išryškinti gelmės, gilumos patirties kompleksiškumą. Atskleidžiama, kad gelmės patirties savitumą sudaro ne santykis tarp dviejų priešais esančių paviršių -artimesnio ir nutolusio, o pats paviršiaus perėjimas į gelmę, steigiantis tūriškumą ir numatantis paslėpties momentą. Autorė parodo, kad gelmės fenomenas numato buvimą apsuptam, įtrauktam ir todėl nesuponuoja jokios išorinės pozicijos, fakto ir esmės perskyros, kuri remiasi subjekto - objekto perskyra. Parodoma, kad esmės siejimas su gelme neleidžia esmės suvokti kaip skaidrios anapusinės idėjos, kaip abstrahuotos idealybės, kaip visiškai eksplikuotos ir skaidrios, todėl gelmės patirtis leidžia kalbėti apie esmę kaip apie tam tikrą nujaučiamą buvimo būdą. Daroma išvada, kad einant prie gelmės patirties ištakų neišvengiamai atsiremiama į būties problemą, todėl fenomenologiškai plėtojamas gelmės fenomeno aprašymas jau suponuoja ontologinį požiūrį.