Teksto strategijos lietuvių modernistiniame romane

LTModernistinis romanas žymi vieną sudėtingiausių ir reikšmingiausių romano žanro raidos pakopų. Istoriškai jis siejamas su modernizmo epocha, kurią ženklina XIX a. pab. ir XX a. meno srovės. Taigi skiriamas impresionistinis, avangardistinis, klasikinis modernistinis, egzistencialistinis romanas. Toks chronologinis siejimas pasako labai nedaug (pateikia nuorodą į konkrečią meno epochą, stilių), primena, kad modernizmas buvo reakcija į XIX a. įsitvirtinusį realizmą, pozityvizmą, empirinį ir gamtamokslinį tikrovės ir žmogaus suvokimą. Tačiau laiko ir literatūrinės srovės kriterijus yra pernelyg bendras, jis nepadeda atverti modernistinio romano esmės. Kokios yra pamatinės Vakarų modernistinio romano strategijos? Kokios jos vyrauja lietuvių modernistiniuose romanuose? Kaip kuriama tikrovės ir fikcijos komunikacija? Kokia perspektyva svarbiausia autoriui? Į šiuos klausimus mėginama atsakyti straipsnyje analizuojant įvairių istorinių laikotarpių (tarpukario Lietuvos, egzodo, sovietmečio) romanus: I. Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ (1934), P. Tarulio „Vilniaus rūbas“ (1965), I. Mero „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1976). Visus šiuos kūrinius sąlygiškai galima priskirti klasikinio modernistinio romano modeliui. Straipsnyje, analizuojant ir interpretuojant medžiagą, daugiausia remiamasi istoriniu lyginamuoju metodu, W. Iserio recepcijos teorija, G. Genette’o naratologija naratoriaus statusams nusakyti. Pastaroji tiksliai įvardija pasakotoją, padeda atskirti įvairius pasakojančius personažus, atskleisti įvairias modernistinio teksto strategijas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Teksto strategijos; Modernistinis romanas; Lietuvių romanas.

ENThe article is basically aimed to discuss the text strategies used in the Lithuania modernist novel. The work is based on the historical and comparative method, Iser’s reception theory and Genette’s narratology. Modernist novels of the interwar, Lithuanian exodus and Soviet periods are analysed. The phenomenological artistic world can be considered as the Western modernist novel’s common denominator. It is created by phenomenologist novelists’ attitude towards reality, their concepts of reality of fiction as a communication between reality and fiction, special text strategies, the conception of the novel as an aesthetic subject. In Šeinius’ novel Rejuvenation of Siegfried Immerselbe (1934), Tarulis’ Vilnius Cloth (1965), I. Meras’ Strip, or Paris-Rome-Paris (1976) a fictive artistic world is created using description, depicting human consciousness (sub-consciousness) and soul, the intertextuality and meta-literacy strategies. Their selection is predetermined by depicting human consciousness, addressing the character’s psychical and spiritual metamorphosis. The strategies traced in the Lithuanian authors’ modernist novels allow stating that these works can surely be attributed to model of the Western classic modernist novel. [From the publication]