Francis Fukuyama: į paskutinę santvarką, į poistorinį pasaulį, į metacivilizaciją

LTStraipsnyje nagrinėjamas žymaus JAV mąstytojo, civilizacijos teoretiko Francio Fukuyamos požiūris į politinę bei ekonominę žmonijos ateitį, keliant „pasaulio pabaigos" hipotezę. Aptariami nuoseklios ir kryptingos istorijos, naujųjų amžių gamtos mokslo raidos, ideologijų dialektikos bei liberaliosios demokratijos globalios plėtros klausimai. Išryškinami argumentai už liberaliosios demokratijos pasaulinį vaidmenį visuotinant Vakarų technologijas, laisvosios rinkos mechanizmus bei racionalaus darbo pasidalijimo praktikas, taip pat abejonės, kodėl minėta politinė ūkinė santvarka gali ateityje susilpnėti. Galiausiai „pasaulio pabaigos" hipotezė kritikuojama dviem požiūriais: pirma, Fukuyama vadovaujasi ribota istorinės dialektikos samprata, kurios išvados jau glūdinčios prielaidose; mokslininkas taip pat neįžiūrįs išradingo, bet kartu pavojingo liberaliosios demokratijos mėginimo dialektines prieštarybes ne spręsti, o kaupti, tarpusavyje jas izoliuojant. Antra, Fukuyama neskiriąs istorijos nuo istoriografijos, tiek vieną, tiek kitą tapatinąs su politinių reiškinių sritimi, pasiduodąs metodologiniam anachronizmui, grįžtąs į XIX amžiaus istoriografiją, kai vieninteliu istoriografijos vertu objektu laikytas valstybės gyvenimas. XX-XXI amžių sandūroje tokį istoriografinių perspektyvų siaurinimą galima suprasti tiktai kaip sąmoningą šališkumą, siekiant apginti hipotezę, kuriai stokojama svaresnių argumentų ir kurios retorinei formuluotei pataikaujama mokslinio kritiškumo nenaudai. Esminiai žodžiai: civilizacijos teorija, politologija, dialektika, istoriografija, ideologija, liberalioji demokratija, laisvoji rinka, globalėjimas, metacivilizacija.

ENThe article investigates the views of well-known American thinker and political scientist Francis Fukuyama on the political and economic future of mankind encapsulated in the by now famous and controversial hypothesis of "the end of history". The notions of coherent and directional history, the development of modern natural science, the dialectic of ideologies, and the global expansion and dissemination of liberal democracy are discussed. Fukuyama's arguments for liberal democracy's world role in universalizing Western technologies, the mechanisms of free market, and the principles of rational organization of labor are explained, as well as some doubts voiced whether such a political and economic order might not founder in the future. Finally, the hypothesis of "the end of history" is criticized in two respects: firstly, Fukuyama rests on a limited conception of historical dialectics that involves a vicious circle and seems to beg the question; also, Fukuyama misses the ingenious and yet potentially fatal endeavor of liberal democracy to replace the resolution of dialectical contradictions with the accumulation and mutual isolation of them. Secondly, Fukuyama does not distinguish between history and historiography, moreover, he identifies both with the sphere of political phenomena, thus succumbing to methodological anachronism, relapsing to the nineteenth-century historiographical practices, when the state was the only object truly worthy of historiography. At the turn of the twenty first century, such a shrinking of historiographical perspectives can be understood, at best, as a conscious partiality in defense of one's own hypothesis whose weight of argumentation is lacking, whose rhetorical formulation is elevated above the critical spirit of science. Keywords: political science, dialectics, historiography, ideology, liberal democracy, free market, globalization, metacivilization.