Kinkių kaimo pradinė mokykla

LTKadaise šių kraštų žmonės sakydavo: „Iš rašto duonos nevalgysi, kunigu nebūsi, tai ir mokslo nereikia“. Tad kaime paprastai būdavo tik vienas kitas mokantis skaityti ir rašyti. Po 1863 m. sukilimo uždraudus lietuvišką raštą, į tuometinę Kauno guberniją iš Rusijos buvo siunčiami mokytojai, kurių pareiga – stengtis, kad vietos gyventojai užmirštų gimtąją kalbą. Užsispyrę žemaičiai su tuo, žinoma, nesitaikstė, tad dažnai patys samdydavosi mokytojus (daraktorius), kurie slapta mokydavo vaikus ne tik lietuviškai rašyti ir skaityti, bet ir kitų dalykų. Apie spaudos draudimo laikus ir to meto slaptąsias mokyklas nemažai rašyta, tačiau situacija paradoksali. Liko tik tie faktai ir vardai, kuriuos protokoluose užfiksavo caro valdžios pareigūnai. Tos mokyklos, jų steigėjai bei mokytojai, kurių žandarai nesusekė, kelis dešimtmečius gyvavo tik žmonių atmintyje, pasikeitus kelioms gyventojų kartoms, suintensyvėjus migracijai, tos žinios, vardai ir pavardės išdilo, užsimiršo, iškeliavo į dausas su mirusiais ano meto liudytojais. Straipsnyje, remiantis gausia archyvine medžiaga ir amžininkų prisiminimais aprašoma Klinkių kaimo penkis dešimtmečius veikusios pradžios mokyklos istorija, atskleidžiamos mokyklos ištakos, mokymo procesas, įvardijami mokytojai ir mokiniai.

ENIn earlier times, people of this region used to say: "Literacy won't help you to make your bread or to become a priest so it is not necessary to learn." Thus in the villages there was only one or two of them who could read and write. After the uprising of 1863 when the Lithuanian press was banned the teachers from Russia were sent to Kaunas province of those days and their duty was to do their best that local people forgot their native language. The stubborn inhabitants of the lowlands did not put up with this and often hired the teachers called daraktorius who secretly taught their children not only to read and write in Lithuanian but other things as well. Much is written about the ban on the Lithuanian press and the secret schools of those times, however, the situation is paradoxical. There are left only those facts and names which were recorded by tsarist officers. Those secret schools, their establishers and teachers who were not discovered remained only in the memory of people. Generations changed, the migration became more intensive and the names disappeared or were forgotten. Basing himself on abundant archival material the author of the article describes the history of Kinkiai Village primary school – a part of the development of Lithuanian education.