Budistinė jogačaros filosofija ir Husserlio fenomenologija

LTHusserlio fenomenologija ir jogačaros filosofija – tai vakarietiškas ir budistinis mąstymo būdai, turintys neįtikėtinai daug tarpusavio panašumų. Pagrindiniai jogačaros mokyklos kūrėjai Asaṅga ir Vasubandhu (gyvenę IV–V a.) reagavo į visiškai kitokius to meto gyvenimo iššūkius ir formulavo savo mokyklos koncepciją polemikoje su kitomis filosofinėmis mokyklomis. Palyginti su Husserliu, jie veikė visiškai kitokiame erdvėlaikio kontekste – „kultūriniame pasaulyje“, kuriame skirtingus požiūrius gynė budizmo ir hinduizmo filosofinės mokyklos. Šiame straipsnyje teigiama, kad jogačaros iškeltas tikslas matyti tikrovę tokią, kokia ji yra (yathābhūta), beveik sutampa su Husserlio siekiu gręžtis „į pačius daiktus“ (zu den Sachen selbst). Vis dėlto šios mokyklos skirtingai supranta „tikrosios“ – neiškraipytos ir dirbtinai nesukonstruotos – tikrovės patyrimo pobūdį ir reikšmę. Jogačarams tai – betarpiškas ir intuityvus dharmų – reiškinių, kurie niekada nekonceptualizuojami ir neįvardijami, – srauto pažinimas, turintis soteriologinių pasekmių, o Husserliui – laisvai besiliejančių fenomenų stebėjimas, turintis garantuoti tvirtą žinojimo pagrindą ateities mokslui. Esminiai žodžiai: komparatyvistinė filosofija, indų filosofija, budistinė filosofija, jogačara, Husserlis, fenomenologija.

ENHusserl’s phenomenology and Yogācāra philosophy represent Western and Buddhist ways of thinking that share remarkable similarities. The principal founders of the Yogācāra school, Asaṅga and Vasubandhu (who lived in the 4th–5th centuries), responded to very different challenges of their time and developed their school’s ideas in debate with other Buddhist and Hindu philosophical schools. This article argues that the Yogācāra aim of seeing reality as it is (yathābhūta) is almost identical to Husserl’s aspiration to turn “to the things themselves” (zu den Sachen selbst). However, the two schools differ in their understanding of the nature and significance of experiencing “true” reality—that is, reality that is neither distorted nor artificially constructed. For Yogācāra, this entails the immediate and intuitive cognition of the stream of dharmas, or phenomena, which are never conceptualised or named, and has soteriological consequences. For Husserl, by contrast, it involves observing the free flow of phenomena in order to establish a firm foundation for scientific knowledge. Keywords: comparative philosophy, Indian philosophy, Buddhist philosophy, Yogācāra, Husserl, phenomenology.