Kultūros paveldo aktualizacija Lietuvos televizijoje

LTLietuvoje vis labiau plintančios ir įvairėjančios istorijos edukacijos formos neišsiverčia be kultūros paveldo demonstravimo. Lituanistiniuose moksliniuose tyrimuose prioritetą teikiant kultūros paveldo pateikimui kompiuterinėje terpėje, nuošalėje lieka šiek tiek senesnė, tačiau ne mažiau paveiki komunikacijos priemonė – televizija. Kaip žinia, materialaus kultūros paveldo objektų vaizdai – tai viena iš svarbiausių TV dokumentinių filmų ar laidų istorine tematika „statybinių medžiagų“, neretai atliekančių istorijos lokalizacijos ar detalizacijos funkcijas. Tačiau esama nemažai filmų / laidų, kurių objektu tampa pats kultūros paveldas. Dažniausiai tai audiovizualiniai kūriniai, kuriuose susipina du laiko matmenys – praeitis ir dabartis. Kinematografinę praeitį juose reprezentuoja paveldo objekto istorijos pristatymas, dabartį – jo šiandieninės būklės, jos pagerinimo bei panaudos klausimų svarstymas. Šiame straipsnyje ginama tezė, jog aptarto pobūdžio TV filmus / laidas, sukurtus Lietuvoje nepriklausomybės laikotarpiu, galime laikyti paveldosaugos diskurso dalimi, nes tarp filmų / laidų kūrėjų ir paveldo apsaugos specialistų dėmesio atskiroms kultūros vertybėms esama tam tikrų priklausomybės ryšių. Publikacijoje aptarti televizijos kaip savotiškos paveldo edukacijos priemonės ir tarpininkės įpaveldinimo procese vaidmenys; tipologizuota kultūros paveldo aktualizacija Lietuvos televizijos dokumentiniuose filmuose ir laidose, šis grupavimas susiejamas su specifiškai lietuviškomis ir bendraeuropinėmis paveldosaugos idėjomis.

ENThe object of the article is the TV films/programmes, which were created in the independent Lithuania to promote cultural heritage. The article attempts to ground the assertion that the TV production of such type may be considered part of the discourse of heritage protection since certain links of inter-dependence can be observed in the attention to individual cultural values paid by film/programme creators. The following objectives were implemented to prove the afore-mentioned statement: (1) the function of television as a certain means of heritage education, which interprets a certain object of heritage by placing it into a certain context of the past, is discussed along with the analysis of its role as a specific mediator in the process of raising the object to the status of heritage; (2) the promotion of cultural heritage in the documentaries and programmes of the Lithuanian Television is divided into two major groups of the promoted objects of cultural heritage (symbols of national identity and everything that makes up the content of this concept); the observed tendencies are associated with Lithuanian and cross-European ideas of heritage protection.