Scenografės Jūratės Paulėkaitės ženklai žiūrovams

LTDailininkė Jūratė Paulėkaitė - šiuo metu viena produktyviausių Lietuvos scenografių, nuo 1998 m. dirbanti Oskaro Koršunovo teatre. Jos kūrybai būdingas ramus ir rimtas tonas, eskizų atsisakymas, simboliškumas, maksimaliai įprasmintas scenos reginys. Lemiamas kuriamo scenovaizdžio faktorius - teatrinis veiksmas, jo sustiprinimas. Dailininkė konstruoja iš pažiūros buitinį aplinkos vaizdą, atitinkantį realybės dėsnius, negriauna ir funkcinės daiktų priklausomybės. Ji aktyvina spektaklio veiksmą akcentuodama identiškų scenovaizdžio dalių priešpriešą, koncentruoja dėmesį į kontrastų raišką; veiksmas aktyvinamas ir scenovaizdžiuose naudojant kliūtis, dažniausiai nuožulnius ar laiptuotus pavidalus. Be minėtųjų priemonių, J. Paulėkaitė taip pat plačiai naudojasi visa teatrinių priemonių įvairove - videoužsklandomis, fotoprojekcijomis, nestabiliais baldais, keliaaukštėmis struktūromis ir kt. Be O. Koršunovo spektaklių scenovaizdžių, J. Paulėkaitė sukūrė scenovaizdžius ir Jono Vaitkaus bei Gintaro Varno spektakliams. Naujausiuose spektakliuose (klasikinių dramos ir operos veikalų vaizdinėse versijose) scenografės sukurta realybė priešpriešinama atpažįstamai realybei, tai sukelia naujų daugiaprasmių aliuzijų ir atrandama nauja sintezės išraiška. Šių spektaklių scenovaizdžiuose dominuoja architektūrinė plastika, kurios krypčių, svorio centrų išdėstymo logika atitinka racionalius lietuvių režisierių sprendimus.Reikšminiai žodžiai: Scenografija; Vaizdingumas.

ENAt present artist Jūratė Paulėkaitė is one of the most productive scenographers in Lithuania, she has been working in Oskaras Koršunovas theatre since 1998. Her works are characterized by a quiet and serious tone, refusal of sketches, employment of symbolism, and maximum sensing of the scenic image. The decisive factor of the created stage image is the theatrical action and its intensification. The artist constructs the everyday view of the environment, corresponding to the laws of reality and does not disrupt the functional dependence of objects. She activates the action of the performance by stressing the contraposition of identical parts of the scenic image and concentrates the attention to the contrast; the action is also activated in the scenic images by using obstacles, most usually inclinations or stairs. Apart from the aforementioned means, J. Paulėkaitė also widely uses an entire range of theatricaltools – video materials, photo-projections, unstable furniture, multi-floored structures, etc.. Apart from scenography to O. Koršunovas’s plays, J. Paulėkaitė created scenic images for Jonas Vaitkus’s and Gintaras Varnas’s plays. The reality, created by J. Paulėkaitė for the newest plays (visual versions of classic drama and opera works) is opposed to the recognizable reality, which creates new ambiguous allusions and discovers the new expression of synthesis. Those scenic images are full of architectural plastics, the logics of placing of directions and gravity centers of which correspond to the rational solutions of Lithuanian directors.