Malebranche’as apie laisvės ir nuodėmės genezę
LTMalebranche‘o žmogus, turėdamas sielą ir kūną, patiria du gyvenimus: laikinąjį žemėje ir amžinąjį anapus šio pasaulio. Žemiškasis gyvenimas yra su sijęs su kūniškais malonumais, o siela, kurios paskirtis amžinasis gyvenimas, siekia tikrųjų, t. y. Dievo, vertybių. Žmogaus paskirtis šiame pasaulyje, pasak Malebranche‘o, tai pasiruošimas kitam, amžinajam gyvenimui. Šis pasiruošimas dėl žmogaus dvejopos kūniškos ir dvasinės prigimties yra susijęs su įvairiais išbandymais, galinčiais pastūmėti į nuodėmę. Kad žmonės išvengtų nuodėmės, aiškina Malebranche‘as, Dievas per išrinktąją tautą žmonėms paskelbė Įstatymą. Protas ir valia lemia vertybių suvokimą, o laisvė, teigia Malebranche‘as, žmogaus elgesio moralumą. Nuodėmė parodo, kad dėl proto ir valios ribotumo žmogaus veiksmas buvo moraliai blogas, neatitinkantis Dievo Įstatymo, o laisvė - kad žmogus pats yra atsakingas už savo poelgius. Straipsnyje pabandysime atskleisti Malebranche‘o požiūrį, kaip pasaulis ir žmogus, būdami Dieve, gali turėti laisvę ir būti nuodėmingi [Pratarmė].
ENIn this article Malebranches treatment of the purpose of human freedom and sin is considered. As a substance consisting of soul and body, man is destined to live two lives: one temporal on the earth, another eternal in the Kingdom of God. By means of freedom and sin, man prepares his own soul for the post-mortal life. Malebranche thinks that freedom, as well as sin, is nothingness; therefore, an evil doer does not move to happiness, he or she just sticks to an illusory good. In treating original sin, Malebranche relies on the ideas of St Augustine.
