Czeslawo Miloszo "vabalų pasaulis"

LTStraipsnyje siūloma interpretacijos galimybė Czeslawo Miloszo kūryboje ypač ryškiai besiskleidžiančiai tikėjimo ir mokslo santykio problemai moderniame pasaulyje. Per Miloszo kūriniuose pasirodantį vabalo įvaizdį siekiama atverti mokslo ir religijos sankirtą. Analizei pasirinkti skirtingu laiku ir skirtingose vietose parašyti Miloszo kūriniai: „Pasaulis“, „Vargšų žmonių balsai“, „Užburtasis Gučio“, „Natūralisto atsiminimai“, „Voras“. Ankstyvojoje Miloszo poezijoje vabalų motyvai daugiausia pasitelkiami konvencionaliai, kaip klasikos citatos. Poemos „Pasaulis“ transcendentinis subjektas mato pasaulį, kuris yra gyvas kūnas, pakilęs virš kūniškumo smarvės ir „baltų apnuogintų tautų skruzdėlynų“. Straipsnyje, remiantis įvairių amžių mąstytojų (Šv. Pauliaus, Blaise Pascalio ir kt.) įžvalgomis bei atsiremiant į Darwino teorijos perversmą, dviem skirtingomis kryptimis plėtojama gamtos tema: gamtos, kaip apkerėtos erdvės ir epifanijos ir priešingai – gamtos, kaip žmonių ir gyvūnų skausmo šaltinio, bejausmio proceso, neturinčio nei pradžios, nei pabaigos. Šie du gamtos patyrimo aspektai gali būti pavadinti malone ir neviltimi – jie yra pagrindinė kūrinių analizėje išryškėjanti dominantė, vedanti nuo naivaus, vaikiško rojaus išgyvenimo prie tamsaus darviniškojo atstumtųjų skausmo pragaro. Įtampa tarp dviejų priešingų polių žymi esmingą Miloszo poezijos ypatybę ir atveria manichėjišką įtaką kūrėjo savęs patirčiai ir asmeniniam pasaulėvaizdžiui.

ENThis paper offers an interpretation of a problem omnipresent in the writings of Czeslaw Milosz: the relationship of faith and science in the modern world. The aim here is, nonetheless, a modest one; an attempt is made to view the larger issue of the confrontation between science and religion through an analysis of a single monk, namely the motif of insects in the poetry of Czeslaw Milosz. By choosing poems from different periods and written in different places ("The Wood", "Voices of Poor People", "Bobo's Metamorphosis", "Diary of a Naturalist", "Spider"), this paper develops the theme of nature in two contradictory sets of meanings: nature as a source of enchantment or epiphany and, on the other hand, nature as a source of animal and human pain, a "senseless" process without a beginning or an end. These two aspects of the experience of nature can be called grace and despair. This thusly proceeds to the underlying theme of the analysis, from the "naive" or childish experience of paradise to a dark, Darwinian "inferno" of exiled pain. The tension between these two poles marks the entire poetry of Milosz and introduces a Manichean split into his experience of himself as well as his vision of the world.