Miloszas ir nacionalizmas

LTStraipsnyje analizuojamos Czeslawo Miloszo pažiūros į nacionalizmą ir komunistinę propagandą, kuria Lenkijoje siekta įgyvendinti naująją santvarką. Nuo pat savo literatūrinės kūrybos pradžios rašytojas kritikavo nacionalizmą. Garsiajame straipsnyje „Ne“ Miloszas teigė, kad komunistams jis buvo naudingas dėl savo antinacionalistinių pažiūrų. Šie žodžiai liudija, jog rašytojas nesuprato propagandinio pokarinės Lenkijos komunistų žaidimo, kuriuo siekta nuslopinti visuomenės pasipriešinimą prievarta primestai valdžiai ir priversti lenkų elitą kolaboruoti su komunistais. Miloszas, nors ir nepritarė marksizmo-leninizmo doktrinai, pokario metais pajautė pasididžiavimą pažanga, kurią Lenkija dėl komunistų įtakos darė civilizacijos srityje. Straipsnis „Ne“ papiktino Londono ir Niujorko emigrantų bendruomenes bei išprovokavo daugybę Miloszą smerkiančių publicistinių pasisakymų. Iš naujos emigracijos perspektyvos žvelgdamas į krašto reikalus, Miloszas labai greitai pažino komunistinės indoktrinacijos paslaptis. Komunistinės sociotechnikos aspekto suvokimas pirmą sykį atsiskleidžia Miloszo atsakyme Antonui Slonimskiui paryžietiškoje „Kultūroje“. Nepaprastai stiprus nacionalistinės kritikos proveržis įvyko kūrėjo mirties momentu. Šiai kampanijai vadovavęs Janas Majda savo knygoje iškalbingu pavadinimu „Antilenkiški Czeslawo Miloszo pavidalai“ pateikė mintį, jog Miloszo atsisakymas būti komunistų diplomatu įrodo jo tautinę išdavystę. Vadovaujantis tokia logika, poetas nutautėjo ir tapo lenkiškumo priešu, nes pasirinko Vakarų mintį ir kultūrą, o ne sovietinį lenkiškąjį valstybingumą.

ENThe article analyses Czeslaw Milosz’s attitudes towards nationalism and communist propaganda, which attempted to introduce a new order in Poland. From the very outset of his literary works, the writer criticised nationalism. In his famous article “No”, Milosz’s claimed that he was useful for communists because of his anti-nationalist attitudes. These words prove that the writer did not perceive the propaganda game of communists in post-war Poland, which was aimed at supressing public resistance to forcefully imposed power and make the Polish elite collaborate with communists. Although he did not approve of the Marxist-Leninist doctrine, in the post-war period, he was proud of the progress Poland made in the field of civilisation because of the communist influence. The article “No” was negatively accepted by London and New-York emigrant communities and provoked a great many publications condemning Milosz. Analysing the situation of the region from the new perspective of an emigrant, Milosz quickly perceived secrets of communist indoctrination. The perception of communist socio-techniques is first revealed in Milosz’s response to Anton Slonimski in Parisian “Culture”. Very strong nationalist criticism was observed at the moment of the writer’s death. In his book under a very eloquent title “Anti-Polish Forms of Czeslaw Milosz”, Janas Majda, who headed the campaign, offered a thought that Milosz’s refusal to be a communist diplomat proves his national betrayal. According to this logic, the poet denationalised and became an enemy of Polish identity, since he had chosen Western thought and culture and not the Soviet polish statehood.