Alegorijos žiedynai. Prūsija ir sovietinio laikotarpio lietuvių kultūra

LTStraipsnis skirtas Prūsijos simbolio reprezentacijai tarybiniame mene. Autorius tyrinėja literatūros, vaizduojamojo maeno ir kinematografijos kūrinius, kuriuose vienaip ar kitaip iškyla Prūsijos tema. Konstatuojama, kad ši tema Lietuvos pokario kultūroje yra daug dažnenė nei kaimyninėse šalyse. Autorius išskiria kelias menininkų nuostatas Prūsijos atvžilgiu. Straipsnyje teigiama, kad senosios kartos menininkai (pvz., rašytojai J. Grušas, iš dalies J. Marcinkevičius) koncentruojasi ties Prūsijos arba Mažosios Lietuvos istorijos epizodais. Prūsija čia tampa, „ezopinės kalbos“, kuria buvo naudotąsi tarybiniais metais, viena iš dalių. Nagrinėdamas septintojo ir aštuntojo dešimtmečių avangardistų (jais autorius laiko rašytojus S. Gedą, R. Granauską, J. Aputį, K. Platelį, dailininką P. Repšį) kūrybą, autorius teigia, kad pagrindinis akcentas tenka prūsų kalbos, religijos ir mitologijos archaiškumui. Autorius iškiria dar vieną Prūsijos temą eskalavusią menininkų grupę – tie, kurie labiau linko į archetipinės išminties paieškas (rašytojas S.T. Kondrotas, režisierius A. Žebriūnas). Jų kūriniuose Prūsija asocijuojasi su individualizmu religiniame, etiniame ir moksliniame lygmenyje. Autorius daro išvadą, kad Prūsijos vaizdinys sovietinio laikotarpio lietuvių kultūroje yra prieštaringas: jis yra ir archaika ir šiuolaikiškumas, sava ir svetima, savastis ir kitybė. Kitas paradoksas, autoriaus nuomone, glūdi aptartų meno kūrinių istoriniame kontekste: jie atsirado tuo metu, kai Prūsijos jau nebebuvo nei realybėje, nei žemėlapiuose.

ENThe article is the devoted to the Prussian symbol representation in the Soviet art. The author explores literary, visual art and cinematographic works which the theme of Prussia arises in one way or another. It is stated that this theme occurs in the culture of the post-war Lithuanian culture much more frequently than in neighbouring countries. The author distinguishes several attitudes of artists in respect of Prussia. The article states that artists of the older generation of (for example, writer Juozas Grušas, and partially Justinas Marcinkevičius) are focused on episodes of the history of Prussia or Lithuania Minor. Here, Prussia becomes a part of “the Aesopic language” which was used during the Soviet years. When analysing the works of avant-gardism followers (to this group, the author attributes writers Sigitas Geda, Romualdas Granauskas, Juozas Aputis and Korlelijus Platelis as well as artist Petras Repšys), the author states that the main emphasis is placed on the archaism of the Prussian language, religion and mythology. The author identifies one more group of artists who escalated the Prussian theme – those who tended to searches of the archetypal wisdom (writer Saulius Tomas Kondrotas and film director Arūnas Žebriūnas). In their works of Prussia is associated with individualism at a religious, ethical, and scientific level. The author concludes that the image of the Prussia in Lithuanian culture during the Soviet period is contradictory: it is both archaic and modern, familiar and strange, selfness and otherness. Another paradox, in the author’s opinion, lies in the historical context of the discussed works of art: they arose at a time when Prussia no longer existed either in reality or on maps.