Protestantizmo istorijos Žemaitijoje fragmentas: evangelikai reformatai Linkuvoje ir Plonėnuose XVI-XVIII a

LTStraipsnyje siekiama remiantis išlikusiais nepublikuotais šaltiniais rekonstruoti Linkuvos ir Plonėnų evangelikų reformatų bendruomenių gyvavimą XVI-XVIII a., ypač kontrreformaciniu laikotarpiu, kai pastarosios Žemaitijoje veikė kaip konfesinės mažumos. Evangelikų reformatų bažnyčios Linkuvoje ir Plonėnuose atsirado XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje. Bažnyčių raidai XVII a. būdingos tos pačios tendencijos kaip ir kitoms Žemaitijos regiono bažnyčioms: nedidelės fundacinės žemėvaldos turėjimas, teisminės bylos su katalikais dėl bažnyčių pastatų priklausomybės bei regiono bajorais dėl bažnyčių ir jų valdų apiplėšimų, permanentinis nuolatinių kunigų stygius, probleminis fundacinio aprūpinimo vykdymas. Linkuvos bažnyčia, taigi ir bendruomenė, buvo didesnė nei Plonėnų (buvo mūrinė, o ne medinė; XVII a. antroje pusėje buvo tapusi parapine; Linkuvos kunigai dažniau vykdavo patarnauti į Plonėnus, o ne atvirkščiai). Tarp bažnyčių raidos ypatumų XVI-XVII a. minėtinas bajorų Belozarų, Puzynų ir Skrobovičių giminių patronatas, reiškęsis įvairiomis formomis (fundacinių raštų teikimu, testamentų užrašymais, rūpesčiu bažnyčių dvasiniais kadrais ir dažnais kontaktais su Vienetos sinodais). Minėtina, jog XVIII a. pradžioje Puzynų giminės palikuonys nebenorėjo vykdyti protėvių suteiktų fundacijų bažnyčioms. Evangelikų reformatų bendruomenės Linkuvoje ir Plonėnuose sunyko XVIII a. pirmoje pusėje. Amžiaus viduryje bažnyčios jau nebeveikė (1746 m. Plonėnų, 1754 m. Linkuvos).

ENBased on unpublished sources, the article elaborates on the existence of evangelical reformer communities in Linkuva and Plonėnai in the 16th-18th centuries, especially during the period of counter-reformation, when the afore-mentioned communities made up the confessional minority in Semigallia. It has been determined that the protestant churches in Linkuva and Plonėnai originated in the late 16th century - the early 17th century. The development of the church in the 17th century could be characterized by a small-scale landownership granted in the form of endowment, lawsuits with Catholics over the ownership of church buildings and with the nobility of the region over the robberies of churches and their domains, a continuous shortage of permanent priests and problematic provision of endowment-type benefits. It has been determined that the church of Linkuva had a broader land-ownership in disposition than the church of Plonėnai; the development of the two churches was highly influenced by the patronage of the noble families of Belozarai, Puzynai and Skrobovičiai, which manifested in the issue of endowment documents, testament based successions, care for ecclesiastical staff and frequent contacts with synods. It has been revealed that in the early 18th century, the descendants of the Puzynai family did no longer want to continue the endowment policy commenced by their ancestors. Thus, the communities of Evangelical Reformers in Linkuva and Plonėnai completely declined in the mid-18th century.