La Trajectoire agraire lituanienne
LTKaip ir kitos Vidurio ir Rytų Europos šalys, Lietuva nuo 1990 m. išgyveno žemės ūkio dekolektyvizaciją. Atkūrus nepriklausomybę, sovietinis agrarinis modelis buvo išardytas, ieškota naujų modelių, kurie padėtų integruoti žemės ūkio sektorių į rinkos ekonomiką. Naujų modelių įtvirtinimą nulėmė politinės jėgos ir vyriausybės sudėtis. Pokyčių procese išryškėjo pastangos atkurti istorinį palikimą ir atgaivinti šeimos ūkį, kurio plėtrą skatino ir Europos Sąjungos direktyvos. Straipsnyje aptariamas Lietuvos istorinis palikimas, nuo 1990 metų kylantys žemės ūkio politikos iššūkiai, naujų gamybos formų atsiradimas, perėjimas nuo kolūkių prie žemės ūkio bendrovių bei šeimyninio ūkininkavimo. Darbe siekiama suprasti dabartinius virsmus, apžvelgiant XX amžiaus Lietuvos agrarinę istoriją. Apibendrinime teigiama, kad po penkiasdešimties agrarinio kolektyvizmo metų 1990 m. Lietuva sugrįžo prie šeimos ūkio modelio. Narystė ES turėtų sustiprinti šią tendenciją ir paspartinti restruktūrizavimo procesą. Šeimos ūkių raidai gali būti naudinga integracija į Vakarus dėl galimybės gauti paramą iš bendrųjų žemės ūkio fondų. Nepaisant palankių aplinkybių, kaime tebeegzistuoja skurdas, nedarbas, o daugelis mažų ūkių yra ekonomiškai netvarūs. Tai turėtų skatinti diegti socialinės paramos priemones, juo labiau, kad įstojimas į ES gali dar labiau sustiprinti ūkių poliarizaciją ir sukelti socialinių ar politinių neramumų.
