LTMonografijoje tyrinėjama 1990 m. prasidėjusi žemės ūkio transformacija ir kaimiškųjų vietovių kaita Vidurio Europoje. Sugriovus kolektyvistinę sistemą, pradėtos reformos, skirtos integracijai į rinkos ekonomiką. Pokolektyvistinės permainos skatino atkurti tradicines agrarines paradigmas. Vis dėlto žemės ūkio sektorius ir kaimo vietovės nukentėjo nuo kolektyvistinės sistemos padarinių. Knygoje sutelkiamas dėmesys į žemės ūkio ir kaimo ekonomikos santykį. Kuo tapo kaimas, kai jis nebėra tapatinamas su žemės ūkiu? Kaimas verčiasi naujomis verslo formomis ir paslaugomis, plečia turizmo sektorių. Ar žemės ūkio ir kaimo atsiejimo procesai panašūs ir Vakarų Europoje? Įžangoje atskleidžiamos kaimiškumo tyrinėjimo prieigos. Pirmame skyriuje aptariama kaimo samprata, apibrėžtys, faktologiniai duomenys. Antrame skyriuje analizuojamos demografinio nuosmukio sąlygos ir padariniai. Trečiame – penktame skyriuose aptariami restruktūrizavimo procesai, turintys įtakos kaimo vietovių funkcijų kaitai ir ekonominės veiklos įvairinimui. Šeštame skyriuje pabrėžiamas vietos bendruomenių vaidmuo įgyvendinant naujas vietos plėtros strategijas. Septintame skyriuje nagrinėjama kaimiškųjų vietovių dinamika ir pateikiama tipologinė kaimo erdvių apžvalga. Knyga – rezultatas mokslinio projekto „Kaimo teritorijų diferencijavimas ir persitvarkymas pokomunistinėje Europoje“, kurį finansavo Prancūzijos aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų ministerija. Ji atskleidžia, kaip monofunkcinė kaimo samprata užleido vietą daugiafunkcinei, įtvirtindama naujus viešojo valdymo principus.