Raganų tapimas "užribio žmonėmis" Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje

LTUž spalvingo raganos personažo slepiasi ne tik ikikrikščioniškųjų tikėjimų liekanos, bet ir realių įvykių atgarsiai. Pasakų ragana, svetimumo ir grėsmės įsikūnijimas, puikiai įamžino praeities žmones, dėl savo keistumo ar neįprastų gebėjimų išstumtus iš savosios bendruomenės, kas greitai juos įstumdavo į kruviną raganų teismų mėsmalę. Raganų teismų procesų medžiaga gali leisti pažvelgti, kaip tuometinėse visuomenėse vyko raganavimu įtartų žmonių išstūmimas už „normaliosios visuomenės dalies“ ribų. Raganos kaip „užribio žmonės“ persekiotos ne vien tik dėl prietarų ir žmonių tamsumo. Šis reiškinys siejosi ir su vyravusiomis nepakantumo „svetimumui“ apraiškomis. Raganų tapimo „užribio žmonėmis“ mechanizmo pradiniu tašku reikėtų laikyti konkrečių asmenų susvetimėjimą su jį supančia aplinka. Tai galėjo vykti dėl sąmoningo pasitraukimo ir aktyvių socialinių saitų nutraukimo, kas aptariamuoju laikotarpiu sukeldavo nepasitikėjimo, įtarumo ir baimingumo reakciją. Kitas pradinio taško variantas – visuomenė dėl netinkamos veiklos, pažeistų kultūrinių tabu izoliuoja įtartiną asmenį, net jei tas žmogus sąmoningai nesiekė pasitraukti į visuomeninio gyvenimo pakraštį. Antrasis tapimo „užribio žmonėmis“ etapas, kai vyksta „normaliosios“ visuomenės dalies ir „išsišokėlių“ elgesio normų priešpriešinimas ir dominuojanti visuomenės dalis sprendžia, ar raganų kitoniškumas yra pakankama grėsmė tiek materialioms gėrybėms, tiek vertybinei sistemai. Jei „svetimųjų“ elgsena peržengia leistinas ribas, „savųjų“ akyse šie prasižengimai gali būti kriminalizuoti, t. y. atsidurti už įstatymų ribų. Susidariusi įtampa tarp „normaliosios visuomenės“ keliamų normų ir „nenormalumą“ įkūnijančiu asmeniu palaipsniui gali būti sprendžiama „prasižengėlių“ baudimu ar net fiziniu sunaikinimu.Reikšminiai žodžiai: "svetimas", skundas; Bendruomenė; Burtai; Demonizacija; Liaudies medicina; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Marginalizacija; Ragana; Raganavimas; Raganos; Susvetimėjimas; Užribio žmonės; XVI-XVIII a. LDK kultūra; "stranger"; Alienation; Community; Complain; Demonization; GDL culture of the XVI-XVIII centuries; Marginal people; Marginalization; The Grand Duchy of Lithuania; Witches; Witsh; Witshcraft.

ENThe present article aims to take a look at one group of outcasts in the Grand Duchy of Lithuania of the sixteenth - eighteenth centuries, namely the individuals accused of sorcery 'crimes', and to identify the process of their marginalization. During the research the following stages in the process of witches becoming 'marginal people' have been identified: alienation, demonization of 'strangers', response to the threat of what is 'alien' and elimination of the threat. People accused of sorcery would become alien to their surroundings, when their activities, character features or intentional termination of active social ties distinguished them out of the 'mainstream' ('normal') community. Another variant of the point of departure seemed to occur when the community isolated a suspicious individual, even though the latter did not deliberately retreated to the periphery of the social life. The second stage of becoming 'marginal people' is characterized by contrasting standards of behavior of the 'mainstream' and the 'upstarts' where the dominating part of the community makes a decision whether otherness of witches is a sufficient threat both in terms of material goods and the system of values. The tension between standards supported by the 'normal community' and the sorcerer impersonating 'abnormality' may be gradually resolved by the court which punishes the 'culprit' and in the most radical cases physically destroys the latter. [text from author]