XVIII a. Lietuvos lotyniškųjų epitalamijų ypatumai

LTEpitalaminė kūryba LDK proginės literatūros kontekste sudaro reikšmingą šios literatūros dalį. Žanro populiarumas sietinas tiek su epitalaminių kūrinių funkcija visuomeniniame ir asmeniniame adresatų gyvenime, tiek ir su to meto europinėmis literatūros tendencijomis bei mokymo sistema, formavusia estetines ir etines nuostatas, lėmusias šių kūrinių specifiką ir funkcionavimą. Vestuvių poezijos žanras susiformavo senovės Graikijoje. Čia lygia greta gyvavo dviejų rūšių vestuvinės giesmės - himenėjai ir epitalamijai. Šios žanrinės atmainos gan greitai niveliavosi. Naujųjų laikų poetikų autoriai pramaišiui vartojo abu terminus. Motiejus Kazimieras Sarbievijus epitalamiją priskyrė glaustų eilėraščių grupei, vadinamosioms silvoms. Šios grupės kūriniai, Sarbievijaus manymu, artimesni retorinėms kalboms, o ne poezijai. Be epitalamijo, poetikoje dar išskiriamos dvi jo atmainos - oaristijos ir himenėjai. Populiarios XVIII a. poetikos autorius Juozapas Juvencijus aptaria tik vieną žanrinę atmainą - epitalamiją. Karolis Pajotas ir Dominykas de Kolonija savo retorikose aptarė prozinės epitalamijo atmainos - vestuvinių kalbų - ypatumus. LDK lotyniškasis XVI-XVII a. epitalamijas susijęs su Europos proginės literatūros raida. Įvairove pasižymėjo XVII a. barokiniai epitalamijai. Rašomi tradiciniai, antikinį žanro modelį atitinkantys kūriniai. Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių apžvalga leidžia teigti, kad didžiausią epitalaminių leidinių grupę sudaro proziniai panegiriniai epitalamijai (kalbos). Į jų tekstus autoriai neretai įpindavo prozos ar poezijos citatų, eloginių intarpų.Reikšminiai žodžiai: Epitalamijas; Himenėjas; Poetika; Retorika; Neolotyniška literatūra.

ENThe epithalamium, in the context of occasional literature of the Grand Duchy of Lithuania forms a significant share of the literature. The genre’s popularity can be related both to the function of epithalamium in the social and private life of the addressees and European literary trends of the period as well as to the educational system, which shaped the ethic and aesthetical viewpoint, which, in turn, determined the specifics and functioning of the works. The genre of wedding poetry emerged in ancient Greece, where wedding hymns of two types: epithalamiums and hymenaee coexisted. The said sub-genres leveled quite quickly. The new times’ poetic authors used both terms interchangeably. Mateus Casimirus Sarbevius attributed the epithalamium to the group of concise poems, so called silvas. The poems, belonging to the group, in Sarbevius’s opinion, were closer to rhetoric speeches, rather than to poetry. Apart from the epithalamium, other two sub-genres are distinguished in poetry – hymenaee and oaristies. Juozapas Juvencijus, the author of popular poetry of the 18th century discusses only on genre – the epithalamium. In their rhetoric Karolis Pajotas and Dominykas de Kolonija discussed the peculiarities of the prose sub-genre of the epithalamium, i. e. wedding speeches. The Latin epithalamiums of the Grand Duchy of Lithuania of the 16th – 17th centuries are related with the development of European occasional literature. The Baroque epithalamium of the 17th century characterized with diversity. Traditional poems, corresponding to the antique genre model were written. The overview of publications by Vilnius academy printing-house allows for stating that the largest group of epithalamium publications was prose panegyric epithalamiums (speeches). Quite frequently the authors embedded prose and poetry quotations or eulogy intermissions into their texts.