Актер, историк старообрядчества: Иван Алексеевич Прозоров

LTAntrajame ir trečiajame XX a. dešimtmetyje Ivanas Prozorovas (1900–1956) buvo žymus Lietuvos rusų kultūros veikėjas. Straipsnyje atskleidžiami svarbiausi Prozorovo biografijos ir pedagoginės, religinės visuomeninės veiklos bruožai, jo istorinės pažiūros. I. Prozorovas gimė 1900 m. pasiturinčioje rusų sentikių šeimoje Kaune, lankė pradinę mokyklą, po to mokėsi Kauno gimnazijoje. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje išvyko į Kraslavą (Latvija), kur aukso medaliu baigė gimnaziją. Po karo sugrįžęs į gimtąjį miestą, tapusį nepriklausomos Lietuvos laikinąja sostine, nuo 1921 iki 1932 m. Prozorovas buvo Valstybės teatro solistas (tenoras) , vaidinęs klasikiniuose rusų ir Vakarų Europos kompozitorių spektakliuose. Baigęs Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, ketvirtajame dešimtmetyje jis aktyviai dalyvavo religinėje ir pedagoginėje Lietuvos sentikių veikloje. Prozorovas buvo sentikių dvasinių kursų Kaune (1931–1933) iniciatorius ir vadovas, dėstė kursuose rusų ir lotynų kalbas, Rusijos ir pasaulio istoriją, Bažnyčios ir sentikybės istoriją, geografiją ir homiletiką. Šių kursų klausytojams parašęs „Sentikybės istoriją“ (1933), tapo vienas svarbiausių figūrų Baltijos šalių sentikių istoriografijoje po V. Zolotovo, „Degučių metraščio“ sudarytojo. Prozorovas sudarė ar papildė pedagogikos (1930) ir tikybos (1939) vadovėlius. 1938 m. buvo išrinktas Sentikių centro tarybos pirmininku. Vėliau dalyvavo rengiant Baltijos šalių ir Lenkijos sentikių suvažiavimą bei jų leidybos programą. 1941 m. birželio 15 d. Ivanas Prozorovas buvo ištremtas į Sibirą, pateko į Tomsko sritį. Sibiro klimatas pakirto jo sveikatą. Prozorovas mirė 1956 m. Palaidotas Tomske.

ENIvan Prozorov (1900–1956) was a prominent figure in Lithuanian Russian culture. This article highlights Prozorov’s biography and educational and religious social activities, as well as his historical views. Prozorov was born in 1900 into an affluent Russian family of Old Believers (OB) in Kaunas, where he attended elementary school and then studied at the Kaunas Gymnasium. At the beginning of WW I, he moved to Krāslava (Latvia), where he graduated high school summa cum laude. Upon returning after the war to his home town, which had become the temporary capital of independent Lithuania, Prozorov performed as a soloist (tenor) at the State Theatre from 1921 to 1932 in classical performances by Russian and Western European composers. Upon graduating from the University of Lithuania Humanities Faculty, he was actively involved in religious and pedagogical Lithuanian OB activities in the 1930s. Prozorov was the initiator and leader of the OB spiritual courses in Kaunas (1931-1933), and taught courses in Russian and Latin, Russian and world history, history of the church and the OB, geography and homiletics. After writing Sentikybės istorija ("History of the Old Believers"; 1933) for the people attending these courses, he became one of the most important figures in Baltic OB historiography, second only to Vasili Zolotov, composer of the Degučiai Chronicle. Prozorov compiled and supplemented text books on pedagogy (1930) and religion (1939). In 1938 he was elected chairman of the board of the OB Centre. Later he helped prepare for the congress of OB of the Baltic States and Poland and their publishing programme. On 15 June 1941 Prozorov was exiled to Siberia and ended up in Tomsk Oblast. The Siberian climate undermined his health. Prozorov died in 1956. He is buried in Tomsk.