Religijos estetika: religijos ir vaizduotės ryšys al-Farabio filosofijoje

LTStraipsnis skirtas iškilaus arabų mąstytojo al-Farabio vaizduotės, profetologijos ir religijos sampratų konceptualiam sąryšiui išryškinti ir vėlesnei šių idėjų filosofinei sklaidai analizuoti. Remiantis kompleksine įvairių al-Farabio darbų analize, straipsnyje atskleidžiama savita šio mąstytojo apreiškimo koncepcija ir jos ryšys su islamo tradicijoje paplitusiais mokymais apie pranašo vaizduotę. Pagrindinis dėmesys tyrime skiriamas islamo mąstymo tradicijoje akcentuojamam abstraktumo principui, kuris tampa centrine hermeneutine ašimi, apie kurią sukasi straipsnyje gvildenama religijos ir vaizduotės santykio problematika. Straipsnyje taip pat išryškinamas glaudus islamo religijos ryšys su poetika, taip tarytum patvirtinant Korano, kaip sakralaus poetinio kūrinio, užimančio centrinę vietą šioje religijoje, savitumą. Atsižvelgiant į tai, darbe taip pat analizuojamos religijos kaip filosofijos imitacijos ir religijos kaip filosofijos liaudžiai sampratos. Esminiai žodžiai: al-Farabis, islamas, religija, estetika, vaizduotė, poetika, islamiškoji filosofija, apreiškimas.

ENThe primary focus of this study is al-Farabi’s prophetology. Particular emphasis is placed on the role of imagination in the philosopher’s conception of prophecy and on the ways in which the prophet disseminates the prophetic message through rhetoric and poetics. In this connection, the study reveals how al-Farabi conceives of philosophy and religion as two modes of apprehending the same truth: one abstract and the other aesthetic. In Abu Nasr’s philosophy, religion is understood as an aesthetic imitation of philosophical concepts. This aestheticisation of philosophical truths serves a soteriological function, providing a means of salvation for those incapable of comprehending speculative truths. As the study demonstrates, considerable emphasis is placed on sacred poetics, which the prophet employs to evoke an emotional response in the souls of those receiving the divine message and thereby guide them towards happiness in the afterlife. Furthermore, the study reveals that al-Farabi conceived of two mutually exclusive accounts of the genealogy of religion. In the absence of further relevant evidence, this feature of his philosophy of religion remains unexplained. Keywords: al-Farabi, Islam, religion, aesthetics, poetics, Islamic philosophy, revelation, imagination.