Tylusis lietuvių literatūros modernizmas

LTTiriamojo tyliojo modernizmo laikotarpio ribos yra tokios: nuo 1966 (pirmųjų modernistiškai angažuotų poetų rinkinių pasirodymas) iki 1988 metų (autoriai pasiekia raiškos laisvę ir formos, ir idėjų plotmėse). Paradoksalu, bet ribos tarp socrealistų ir postmodernistų, postmodernistų ir modernistų kūrybos nėra aiškios. Šiame darbe tiriamų autorių – S. Gedos, V. P. Bložės, J. Juškaičio – kūryba įvardijama kaip neoavangardistinė ir (post)modernistinė literatūra. Galima daryti prielaidą, kad esminio skirtumo tarp postmodernistinių, avangardistinių ir modernistinių apraiškų 7–9 dešimtmečiais lietuvių literatūroje nėra. Šie terminai yra sinonimiški to paties reiškinio pavadinimai. Žvelgiant į šiuos reiškinius iš atvirkštinės pusės „tylusis modernizmas“ sovietinėje Lietuvoje suvokiamas pirmiausia kaip prieškario avangardizmo, Vakarų modernizmo tendencijų atgaivinimas. Modernistiškai angažuotų 7–9 dešimtmečių poetų modernumas, artimumas Vakarų tradicijai, novatoriškumas atsiskleidžia per skirtingas raiškos priemones: S. Gedos, L. Gutausko – per vizualųjį pradą, grafinį piešinį, V. P. Bložės – per polifonišką kalbėseną, J. Juškaičio – per vaizdui pajungtus sintaksės eksperimentus. „Tyliojo“ modernizmo specifika suvokiama kaip avangardistinių literatūros tendencijų, ir Lietuvos, ir Vakarų, atgaivinimas, aktualizuojantis ir grįžimą prie archainių kultūrų, tapybinę vaizduotę, muzikinį elementą. Tyliųjų modernistų kūryboje ryškus intertekstualumo elementas – įvairių, ypač archajiškų – Rytų, baltų – kultūrų, meno vaizdiniai.

ENThe analysed period of silent modernism lasted from 1966 (appearance of the first modernistically engaged poets’ collections) to 1988 (authors achieved the freedom of expression on both the plane of form and ideas). Paradoxically, the boundaries between the works of social realists and postmodernists and between postmodernists and modernists are not evident. The study calls the works of analysed authors: S. Geda, V. P. Bložė, J. Juškaitis neo-avant-garde and (post)modern literature. This leads to an assumption that there is no essential difference between postmodernist, avant-garde and modernist manifestations in Lithuanian literature in the 1960s–1980s. These terms are synonymous names of the same phenomenon. If these phenomena are viewed from the reverse side, the “silent modernism” in Soviet Lithuania is primarily perceived as the revival of the trends of pre-war avant-garde and Western modernism. The modernity of modernistically engaged poets from the 1960s–1980s, their closeness to the Western tradition and innovativeness are revealed through different means of expression: S. Geda, L. Gutauskas – visually, through a graphic picture; V. P. Bložė – through polyphonic talk; J. Juškaitis – through syntax experiments subject to image. The specificity of “silent modernism” is perceived as the revival of avant-garde literary trends, both Lithuanian and Western, which gives relevance to the return to archaic cultures, pictorial imagination and the musical element. The works of silent modernists could be characterised by the element of intertextuality – the images of art of various, particularly archaic, Eastern and Baltic, cultures.