Vilniaus "gyvasis Shakespeare'as". Lenkų vertimai ir teatras 1839-1864 m

LTStraipsnyje aptariami Williamo Shakespeare'o kūrybos vertimai Vilniuje 1839–1864 metais. Teigiama, kad lenkų romantikams Shakespeare'as buvo autoritetas ir didžiausias pavyzdys, todėl jie reikalavo versti Shakespeare'o dramas tik iš originalo, tačiau kliūtimi praktiškai įgyvendinant teorinius teiginius tapo sunkios, tuomet mažai paplitusios kalbos barjeras, nes trūko gerai parengtų vertėjų, o žymiausiems poetams (Mickiewicziui, Slowackiui) tokie vertimai buvo per sunkūs. Romantikų ilgai lauktas lūžis verčiant Shakespeare'ą įvyko kunigui kanauninkui Ignacy'jui Holowińskiui 1838 metais išvertus „Hamletą“, „Romeo ir Džuljetą“ ir „Vasarvidžio nakties sapną“. Straipsnyje pažymima, kad Holowińskio vertimai netobuli, tačiau pradedantys naują lenkų Shakespeare'o suvokimo epochą. Šia vertimai buvo labai skirtingai sutikti – nuo žavėjimosi iki pasityčiojimo. Holowinskio pavyzdžiu pasekė kiti vertėjai: I. Holowińskis, J. Korzeniowskis, J. Korsakas ir P. Jankowskis 1839–1847 metais paskelbė dvylika Shakespeare'o dramų vertimų. Tačiau autorius konstatuoja, kad į sceną pateko tik Holowińskio vertimai, kurie, nežiūrint griežtos kritikos, buvo aiškesni negu kiti. Pirmą kartą Vilniaus publika Shakespeare'o dramų vaidinimus lenkų kalba pamatė 1844 m. spalio 8 dieną. Su mažai žinomu Shakespeare'u-poetu Vilniaus skaitytojus 1850 m. supažindino Konstanty'aus Piotrowskio verstų 24 sonetų rinktinė Straipsnyje taip pat aptariami Shakespeare'o dramų vaidinimai, remiantis istoriniais. šaltiniais, pateikiami jų vertinimai.

ENThe article discusses translations of works by William Shakespeare in Vilnius in 1839–1864. The author claims that Polish romanticists regarded Shakespeare as the authority and the best example; therefore, they required that only original Shakespeare’s works were translated. However, practical implementation of these aspirations were impeded by the barrier of the difficult and little spread language since there was a shortage of well-prepared translators, and the famous poets (Mickiewicz, Slowacki) were not able to do these translations. The critical moment in translations of Shakespeare’s works the romanticists had been long longing for became in 1938 after a priest Ignacy Holowiński translated “Hamlet”, “Romeo and Juliet” and “A Midsummer Night’s Dream”. The article notes that Holowiński’s translations are not perfect; however, they start a new epoch in the Polish perception of Shakespeare. The reaction to these translations was very different ranging from admiration to mockery. Other translators followed the example of Holowiński: I. Holowiński, J. Korzeniowski, J. Korsakas and P. Jankowski announced twelfth translations of Shakespeare plays in 1839–1847. However, the author states that only Holowiński’s translations, despite severe criticism, were better than other translations and reached the theatre stage. 8 October 1844 was the day when the public of Vilnius saw performances of Shakespeare plays in the Polish language for the first time. Vilnius readers were familiarised with little known poet Shakespeare in 1850, when a collection of 24 sonnets translated by Konstanty Piotrowski saw the light. The article also discusses performances of Shakespeare plays based on historical sources.