Šv. Brunonas Kverfurtietis: misionieriaus pašaukimas
LTStraipsnyje bandoma atkurti Šv. BrunonoKverfurtiečio († 1009) asmenybės bruožus, misionieriaus kankinio paveikslą, iš jo paties raštų siekiama atskleisti, kaip pats Brunonas suprato misionieriaus pašaukimą. Iš šventojo raštų matyti, kad jam asmeniškai misionieriaus pašaukimas neatsiejamas nuo kankinystės. Ir subjektyviai troško kankinio dalios, nors tai nereiškia, kad kankinystės troškimas Brunonui Kverfurtiečiui buvo koks nors nutrūktgalviškas užsidegimas ar tuščia užgaida . Brunono požiūriu, misionieriaus darbui tiko tik labai gerai pasirengę asketai. Rengimasis turėjo vykti šventėjimo keliu, kuris prasidėdavo kuo aktyvesne kova su savo nuodėmėmis, ydomis ir netobulumais. Tapęs vienuoliu, Brunonas ėmė praktikuoti griežtą askezę. Toks vienuolinio gyvenimo kelias buvo būdingas airių ir anglosaksų vienuolių VI-VIII a. sąjūdžiui. Palikę savo gimines ir gimtąsias vietas, jie ėmė steigti krikščionybės židinius Europos žemyninėje dalyje. Brunono mintys apie Evangelijos platinimą tarp pagonių ir jo misijų kelionės gerai atsiskleidžia iš trijų pagrindinių kūrinių. Tai Brunono rašytas „Šv. Adalberto gyvenimas“, „Penkių brolių kankinių gyvenimas“ ir „Laiškas vokiečių karaliui Henrikui II (1002-1024)“. „Dėl sielų išganymo jie mokėsi svetimos slavų kalbos, auginosi ilgus plaukus, rengėsi vilkėti pasaulietiniais drabužiais, kad tik kuo geriau galėtų atverti pagonims kelią į amžinąjį gyvenimą. Karštas troškimas pelnyti kankinio vainiką derėjo su išmintingu elgesiu.“ Brunono auka žvelgiant iš laiko perspektyvos nebuvo beprasmė.
ENThis article tries to reconstruct the picture of a missionary as it appears in the writings of St. Bruno of Querfurt (+1009). Scholars have for a long time noted that St. Bruno saw a very close link between missionary enterprise and martyrdom. From his writings it becomes abundantly clear that he personally had a desire to suffer martyrdom. Such a desire, however, did not have much in common with a precipitous drive to become a martyr. He saw it, rather, as a crown awaiting the missionary at the end of a long road of self-mortification and self-renunciation. He offered for himself and for his ascetic readers a three-stage course of perfection: a communitarian life (coenobium) for beginners, a life in seclusion (eremus) for the advanced, and the mission to the pagans for the most perfect. Such a course of ascetic life was characteristic for Irish and Anglo-Saxon monks (in the 6th-8th c.) whose pilgrimages tended to evolve into missionary trips among the pagans. Bruno of Querfurt perhaps stands out as he personally pondered over this topic in a methodological, as it were, fashion. In the eyes of Bruno, the preparation for missionary activities must lead to rational martyrdom (rationale martyrium) in which one can hardly fail to notice the original notion of martyrdom as a testimony of the faith. Another noteworthy feature of Bruno of Querfurt's thoughts may be his insistence on having a papal licence to conduct Evangelization, which was usually not asked for in his days. Thus, he may be viewed not only as a devotee of St. Peter and his successors, but also as an advocate of papal missions, which tended to be most promising to newly converted rulers and their subjects.
