Kunigas Kristupas Švirmickas - Sibiro tremtinių sielovadininkas
LTStraipsnis skirtas nušviesti kunigo Kristupo Švirmicko asmenybės bruožus ir sielovados veiklą. Kunigas Švirmickas buvo dvasininkas iš pašaukimo, turėjo jautrią ir atvirą širdį tremtinių poreikiams. Eidamas klebono pareigas Irkutske, kunigas Švirmickas gerai suprato, kas dėjosi daugumos tremtinių širdyse. Pats patyręs kalinio ir tremtinio dalią, suprato visus tremtinių skaudulius ir dvejojimus, gerbė kiekvieno pažiūras. Kunigas Švirmickas kasmet lankė tikinčiuosius, pabirusius po didžiausią pasaulio parapiją, o ypač karštai troško aplankyti teritorijas palei Amūrą, iki tol Bažnyčiai neprieinamas. Kunigo kelionės trasa buvo griežtai nustatyta ir apėmė didesnes katalikų gyvenamas vietoves. Kunigas įveikė tūkstančius kilometrų, aukojo šv. Mišias, krikštijo, klausė išpažinčių, mokė, teikė Santuokos sakramentą, šventino kapus, guodė ir stiprino. Kunigas Švirmickas labai sielojosi dėl Sibiro tremtinių skaudulių ir buvo kupinas užuojautos dėl žmonių nelaimių. Pagal kuklias finansines išgales jau antraisiais savo klebonavimo metais klebonijoje jis priglaudė būrelį našlaičiais likusių vaikų, o vėliau savo lėšomis keliolikai jų įsteigė parapinę mokyklą, kurioje pats buvo mokytojas. Prie bažnyčios rengtos charitatyvinės akcijos. Čia būdavo sušelpiami politiniai tremtiniai, pabėgėliai. Daug būdavo išleidžiama pagalbai vargšams, daugiavaikėms šeimoms. Kunigo Švirmicko įtaka tremtinių aplinkoje buvo stipri dėl to, kad pašaukimą ir kunigo misiją visada patvirtindavo savo gyvenimo pavyzdžiu.
ENKristupas Marija Švirmickas (1814-1894) was born in an impoverished boyar family in Varnupiai in the eastern part of the former Commonwealth of Both Nations. He participated in the 1830-1831 uprising and was injured two times. The period of hiding in the estates of local boyars was a time for personal retreat and spiritual growth. After recuperating, he decided to continue to serve his homeland and landsmen, but as a priest of the Marian Fathers. Ordained a priest in 1837, he entered a whirlpool of difficult tasks. He helped Rev. J. Falkowski to lead the first School for the Deaf in the Kingdom of Poland in Warsaw, and founded a similar school in Marijampolė in 1841. Seeing the increased Russification of the nation, he became engaged in conspiratorial national liberating activities. He was arrested in 1846 and deported to Siberia. His term of deportation ended in 1855, but heeding the plea of other deportees he decided to remain to serve them. During the 48 years spent in Siberia he worked in all possible areas to ease the hard plight of the deportees. Also appointed as the chaplain of the army in Siberia he visited all the places where any Catholics lived. Using his own funds, he created in Siberia a nursery for orphans and a parish school.
