Psichologinė dėkingumo samprata ir veiksniai
LTŠiame straipsnyje teoriniu ir empiriniu aspektu tyrinėjama dėkingumo kaip psichologinio reiškinio sąvoka. Teoriniame lygmenyje pristatoma dėkingumo samprata, vyraujanti psichologijos moksle. Empiriniame lygmenyje – atliekamas žvalgomasis bendrosios dėkingumo dispozicijos bei keleto jo išgyvenimo patirties veiksnių tyrimas. Atskleista, kad dėkingumas yra unikalus psichologinis reiškinys, susijęs su dvasine ir socialine patirtimi, moralinis jausmas, atliekantis moralinio barometro, motyvo ir stiprintojo funkcijas. Tiriant dėstytojų grupės imtį pasitvirtino hipotezė, kad jei stiprėja religingumas ir psichologinės savirefleksijos patirtis, dėkingumo jausmas intensyvėja. Žmogaus dėkingumas didėja su jo amžiumi. Dėkingo žmogaus stebėjimas vaikystėje stiprina augančio asmens dėkingumo plėtrą. Dėkingumo kategorija pranoksta psichologijos ribas. Žmogaus dėkingumas didėja su amžiumi. Yra sąsaja tarp dėkingo žmogaus buvimo vaiko akiratyje jo vaikystės laikotarpiu ir jo, jau suaugusio, dėkingumo dispozicijos, intensyvumo bei dažnumo gyvenime. Vaikystėje matytas žmogaus dėkingumo jausmas stiprina augančio žmogaus dėkingumo jausmo plėtotę. Tyrimo įžvalgos leido suformuoti keletą dėkingumo tyrinėjimų prielaidų: dėkingumas kyla tada, kai yra patenkinamas žmogaus esminis arba stipriausias tam tikru momentu poreikis; dėkingumas sukelia ilgai trunkantį gyvenimo džiaugsmą ir besąlygišką meilę; galbūt yra du dėkingumo lygmenys – dvasinis ir psichologinis.
ENThis article theoretically and empirically analyses the concept of gratitude as a psychological phenomenon. At the theoretical level, the notion of gratitude prevailing in the science of psychology is presented. At the empirical level, an exploratory research of the general disposition of gratitude and several factors of its experience are performed. The research has revealed that gratitude is a unique psychological phenomenon, which is related to spiritual and social experience, moral feelings, and performs the functions of a moral barometer. While analysing a group of teachers, the hypothesis that with the experience of religiousness and psychological self-reflection increasing, the feeling of gratitude intensifies has proved to be true. The gratitude of a man increases with his age. The observation of a grateful person in his childhood strengthens the development of gratitude of a growing person. The category of gratitude goes beyond psychological boundaries, The gratitude of a man decreases with his age. There is a link between a grateful person existing in a child’s surroundings during his childhood and during his adulthood, the disposition of gratitude, its intensiveness and frequency in his life. The feeling of human gratitude witnessed in childhood enhances the development of the feeling of gratitude of a growing person. The research allowed forming several premises for the research of gratitude: gratitude increases when an essential and strongest need of a person is satisfied at a certain moment; gratitude brings durable joy of life and unconditional love; there are probably two levels of gratitude – psychological and spiritual.
