О типологической близости легенд о происхождении Турова и Вильни
LTStraipsnyje nagrinėjami Vilniaus ir Turovo legendų tipologiniai panašumai. Teigiama, kad Vilniaus legenda, skirtingai nuo Turovo legendos, yra išsamiai išnagrinėta. Pažymima, kad žodinės legendos apie Turovo įkūrimą fiksuojamos nuo XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios, tačiau jos nėra tapusios mokslinių tyrimų objektu. Metraščių medžiaga rodytų, kad miesto įkūrėju laikytinas kunigaikštis Turas, mat patroniminis miestų pavadinimų principas gerai žinomas rytų slavų mitologinėse ir istorinėse tradicijose. Autorius kelia klausimą, ar tai patroniminis pavadinimas, ar miesto kilmę galima sieti su senaisiais žodiniais padavimais, taigi keliama hipotezė, kad pats metraščio įrašas gali būti folklorinis padavimas. Tokia prielaida daroma dėl to, kad visi atskiri žodinės liaudies tradicijos motyvai yra archaiški, nepatyrę krikščionybės įtakos, užtat turintys analogijų pasakojamoje tautosakoje. Turovo legendoje apie miesto įkūrimą aiškūs kosmologiniai motyvai, liudijantys legendos archaiškumą – miestui parinkta vieta pilna gyvačių, todėl kunigaikštis įsako supilti kalną. Kunigaikščio veiksmų sakralumas patvirtinamas pranašišku sapnu, kuriame orakulas pranašauja miestui didžią ateitį. Turas nusprendžia įkurti miestą medžioklės metu, o miesto statymas sėkmingos medžioklės vietoje yra dažnas daugelyje mitologinių tradicijų. Taigi daroma išvada, kad daugelis Turovo legendos motyvų glaudžiai susiję su Vilniaus įkūrimo legenda: analogiška legendų struktūra, motyvai, o skirtumai neliečia esminės mitologinės abiejų legendų struktūros.
ENThe paper analyses the typological similarities of Vilnius and Turaŭ legends. Vilnius legend, unlike Turaŭ legend, is said to have been extensively analysed. Oral legends about the establishment of the city of Turaŭ have been recorded since the end of the 19th c. – the beginning of the 20th c., yet they have not become an object of scientific research. According to the chronicles, Duke Tur is considered to be the founder of the city, because the patronymic principle of city names is well-known in Eastern Slavic mythological and historical traditions. The author raises a question whether this is a patronymic name or the origin of the city might be related to the old oral stories; thus the hypothesis is put that the entry of the chronicle might be a folklore story. This assumption is made due to the fact that all individual motifs of oral folk tradition are archaic and have not been affected by Christianity, but they have analogies in spoken folklore. Turaŭ legend about the establishment of the city contains clear cosmologic motifs testifying the archaic character of the legend – the place selected for the city is full of snakes; therefore, the duke asks to make a mound. The sacredness of the duke’s actions is confirmed by a prophetic dream, in which the oracle prophesies a great future for the city. Tur decides to establish a city during hunting, which is a common motif in many mythological traditions. A conclusion is drawn that many motifs of Turaŭ legend are closely related to Vilnius legend by the analogical structure and motifs of legends, whereas the differences do not concern the essential mythological structure of both legends.
