Główne tendencje szwedzkiej historiografii dotyczącej regionu Morza Bałtyckiego po roku 1989

LTStraipsnyje apžvelgiama Baltijos jūros regionui po 1989 m. skirta švedų istoriografija ir išskiriamos tyrimų tendencijos. Po Antrojo pasaulinio karo Švedijoje vyravusi socialdemokratiška ideologija kryptingai formavo nuostatą žvelgti į ateitį ir ignoruoti praeitį. Istorijos "grįžimas" paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais sutapo su kritika švedų gerovės valstybės sampratai, taip pat su 70-ųjų ekonomine krize, išaugusiais imigracijos mastais ir Vidurio Rytų Europoje vykusiais pokyčiais. Europeizacijos procesai lėmė Švedijos atsigręžimą į Baltijos jūros regioną. Pradėta tyrinėti regiono istorija, užmegzti ryšiai su postkomunistinių kraštų mokslininkais anapus jūros, mokslo ir studijų centruose startavo daug tyrimų programų, jų pagrindu publikuota nemažai darbų. Baltijos jūra buvo suvokiama kaip vienijantis ir kartu skiriantis faktorius. Tai susiję su praeities vertinimu. Šaltojo karo metu, nusileidus geležinei uždangai, jūra atribojo skirtingus politinius blokus. Baltijos regionui skirti švedų istorikų tekstai viešina kitų regiono šalių istoriją. Jiems būdingas apgailestavimas, kad anapus geležinės uždangos buvusios regiono šalys, yra nepažinios švedams. Istorinių tyrimų dėka siekta ir regiono integracijos. Po 1989 m. švedų istorikai skyrė dėmesį paskutiniųjų dešimtmečių regiono istorijos problematikai: holokaustui, Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusių šalių tarpusavio santykiams, Žiemos karui ir kt. Po 1989 m. transformacijų Baltijos regiono bendradarbiavimas tapo labai populiaria tema, kurią perėmė ir istorikai. Istoriografinis tyrimas atskleidė, jog siekta konstruktyvaus požiūrio į regiono istoriją, kuri padėtų sušvelninti praeities konfliktus, suformuotų bendrą istorinį sąmoningumą ir identitetą, kurio dėka būtų galima siekti regiono integracijos. Istorikai tęsė ir ankstesnę istoriografinę tradiciją, neužmiršdami Švedijos dominavimo Baltijos region.

ENThe article overviewed Swedish historiography for the Baltic sea region after the 1989 and distinguished research tendencies. In Sweden, after the World War II, social democracy was prevailing which consistently formed provision to look at the future and to ignore the past. The “return” of the history in the 20th century lasted decades coincide with a concept of Swedish welfare state, as well as economic crisis in the ‘70s, increased immigration levels and changes, which had happened in the Middle East Europe. Europeanization resulted in Sweden’s redounding to the Baltic sea region. This history of this region has been researched, relations on the other side of the sea with Post-Communist region researchers was established, many study programs were created in the science and study centres and a lot of papers were published on their basis. The Baltic sea was perceived as a uniting, and at the same moment separating, factor. It is related with the evaluation of the past. As the Iron Curtain fell during the Cold War, the sea delimited different political blocs. Swedish historians’ texts for the Baltic region were dedicated to publicising the history of other countries from the region. Regret is common there because of the countries, that had been beyond the Iron Curtain are unknown to the Swedish. The integration of the region was being reached with historical research. After the 1989, Swedish historians focused on the issues of regional history from the last decades: The Holocaust; relations between countries that had been in the Soviet Union; the Winter War and etc. The Baltic region’s cooperation became a greatly popular topic, which was taken over by historians after the 1989 transformations. The historiographical research revealed that a constructive approach to the history of the region that would help to mitigate conflicts of the past; form a general historical awareness and identity; and would influence the regional integration was hopped to achi.