Szwecja wobec koncepcji Związku Bałtyckiego w latach 1920-1925

LTPo Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė Baltijos regiono geopolitinė padėtis. Dvi pagrindinės politinės jėgos – Vokietija ir Rusija – prarado savo pozicijas, atiduodamos lyderio vaidmenį Švedijai, kurios neutralitetas karinio konflikto metu leido jai tapti pagrindine šalimi Baltijos regione. Stokholme buvo atidžiai sekami bet kokie padėtį keičiantys veiksmai šioje Europos dalyje. Pagrindinis dėmesys skiriamas Baltijos šalių konferencijoms, reguliariai vykusioms nuo 1920 m. Jose dalyvavo Suomijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos bei Lenkijos atstovai, diskutavę įvairiais bendradarbiavimo klausimais. Vienas iš jų buvo planas sukurti politinį-karinį aljansą, vadinamą Baltijos sąjunga. Lenkijos diplomatai tikėjosi taip apsaugoti savo šalies rytines sienas nuo Rusijos agresijos. Tačiau švedai kitaip suvokė sąjungos tikslus. Jie teigė, kad lenkų siekiai yra ateities konfliktų šaltinis, galintis pakenkti Švedijai. Suomijos, turinčios bendrą sieną su Švedija, dalyvavimas sąjungoje taip pat kėlė nerimą švedų diplomatams. Švedijos diplomatinės atstovybės Varšuvoje vadovas Per Gustaw Anckarsvärd dažnai kėlė Baltijos sąjungos klausimą susitikimuose su Užsienio reikalų ministerijos pareigūnais. Panašiai švedų diplomatai veikė Baltijos šalyse ir Suomijoje.Švedijos ministras pirmininkas Hjalmaras Brantingas taip pat įsitraukė į diskusijas. Pokalbiuose su užsienio reikalų sekretoriumi Rudolfu Holsti jis išreiškė abejones dėl sąjungos teisėtumo. Tuo pat metu, 1922 m. kovo mėn. pradžioje buvo inicijuota kampanija spaudoje prieš Lenkijos – Suomijos bendradarbiavimą. Orientuotos į Skandinaviją Suomijos šalininkus palaikė Švedijos užsienio reikalų sekretorius Karlas Hederstiernas, kurio viešos kalbos apie Švedijos – Suomijos karinį bendradarbiavimą sukėlė vieną didžiausių skandalų Švedijos tarpukario diplomatijos istorijoje. Baltijos sąjungos (su Lenkijos dalyvavimu) idėja niekada nebuvo įgyvendinta. Ji tapo neaktuali 1925 m. Po Reino sutarties pasirašymo Lenkija turėjo peržiūrėti savo politiką ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose. Baltijos klausimas atsidūrė antrame plane. Lenkija žinojo, kad viena iš Baltijos sąjungos idėjos žlugimo priežasčių, buvo neigiamas Švedijos požiūris. Nepaisant to, tarpusavio santykiai nepakito, o pasirašius dvi naujas sutartis, šalių bendradarbiavimas įgavo naujas formas.

ENThe First World War changed the geopolitical situation at the Baltic. The main two political powers of the region - Germany and Russia- lost their position for the benefit of Sweden, which thanks to its policy of neutrality during the world conflict had become the most important country in the Baltic area. In Stockholm all the activities shaping the situation in this part of Europe were monitored with attention. The focus was directed to Baltic conferences which had been taking place there regularly since 1920 and at which the representatives of Finland, Lithuania, Latvia, Estonia and Poland discussed various aspects of cooperation. One of them was the plan of a political and military alliance within the so-called Baltic Union. According to the assumptions of the Polish diplomacy it was to protect the eastern border of Poland against the Russian aggression. However, the Swedes perceived the union quite differently. They considered it to be a source of future conflicts in the Baltic area and, consequently, a threat to Sweden. The participation of Finland, which directly shared the land border with Sweden, was the cause of the concern for the Swedish. Thus, all the initiatives to create the military alliance with the participation of Finland met a discreet counteraction of the Swedish diplomacy. The question of the Baltic Union was frequently raised by the head of the Swedish diplomatic post in Warsaw, Per Gustaw Anckarsvärd, in his talks with the Foreign Office. A similar activity was demonstrated by Swedish diplomats in the Baltic States and Finland.Swedish Prime Minister Hjalmar Branting got involved in the issue. In his talks with Foreign Secretary Rudolf Holsti he attempted to undermine the legitimacy of the union. Simultaneously, at the beginning of March 1922 there was initiated a press campaign against the Polish-Finnish cooperation. Supporters of the Scandinavian orientation in Finland found an ally in the person of Swedish Foreign Secretary Carl Hederstiern, whose public speech concerning the Swedish-Finnish military cooperation ended in one of the biggest scandals in the history of the Swedish interwar diplomacy. The idea of the Baltic Union with the participation of Poland was never put into life. It lost its importance after 1925. In the face of signing the Rhine Treaty Poland had to revise its policy not only in the West, but also in the East. The Baltic issue receded into the background. Poland knew that one of the factors which had influenced the failure of the idea of the Baltic Union was the negative attitude of Sweden. Nevertheless, mutual relations between the countries were not affected, and thanks to signing a trade-navigation treaty and a conciliatory-arbitrary treaty the relations acquired a new form.