Vakarietiškojo modernizmo "vaizdų epochos" ženklai : stebinti akis Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje

LTStraipsnyje gilinamasi į Alfonso Nykos-Niliūno poeziją, primenant „vaizdų epochos", būdingos šiuolaikinei Vakarų kultūrai, kontekstą. Poeto kūryboje kaip pasikartojanti izotopija atpažįstama į regimybę nukreiptos akies figūra. Ši akis stebi aplinką ir pati yra stebima, kai pasirodo atskirta nuo juslinės pagavos netekusio kūno. Regėjimas suvokiamas ne tik kaip būtina pažinimo sąlyga, bet ir kaip paradoksas: tai, į ką kreipiame dėmesį, dažnai nėra reikšminga. Fenomenologinis, autentiškas būties pavidalų pažinimas labiau prieinamas akliesiems ir chtoniškiems gamtos padarams, o ne iliuzine regimybe persisotinusiam subjektui-stebėtojui. Kalbant apie regimybės „potvynį", vizualinė pagava metaforiškai išreiškiama pasitelkiant vandens semantiką: žvilgsnis poetinėse metaforose užima erdvę kaip plūstantis srautas. Aptariant vaizdus atspindinčios akies figūrą svarbi analogija su skaidriu ir sudrumstu vandeniu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Alfonsas Nyka-Niliūnas; Juslinė pagava; Lietuvos poezija; Modernizmas; Stebėtojas; Subjektas; Vaizduotė; Vizualumo hegemonija; Alfonsas Nyka-Niliūnas; Hegemony of vision; Imagination; Lithuanian Poetry; Modernism; Observer; Subject; Visual perception.

ENIn this article we analyze the oeuvres of Lithuanian poet Alfonsas Nyka-Niliūnas and remind the context of the modern Western culture which now experiences its "epoch of images". Here we distinguish the figure of an eye gazing on all that appear in Ihe field of vision. This eye is observing environment and is observed itself by others when it appears separated from insensate body. Seeing is comprehendednot only as necessary condition of cognition, but also as a paradox: it is easy to give prominence to trivial images, and phenomenological knowledge of existential forms is often available to the blind and chtonic creatures of nature, but not to the human subjects-observers which are satiated with deceitful simulacrums. When we mention the "tide" of the visual scope, we make metaphors out of figures of visual perception exploiting semantics of water. The look of observer occupies space like a pouring flush; the eye which reflects images reminds analogy with transparent and turbid water. [From the publication]