Režisierius Rimas Tuminas kaip žaidžiantis menininkas

LTRežisieriaus R. Tumino spektaklių negalima laikyti grynaisiais „tekstais-žaidimais“, greičiau savitomis jų variacijomis, net praplečiančiomis „tekstų-žaidimų“ sampratą naujais žaidimo teorijos aspektais. Straipsnyje, remiantis „tekstų-žaidimų“ teorija bei kitomis žaidimo teorijomis, analizuojama R. Tumino režisūra, atskleidžianti jo, kaip žaidžiančio menininko, savybes. Analizei pasirinkti ryškiausi žaidybinio teatro pavyzdžiai – S. Becketto „Belaukiant Godo“ ir M. Ivaškevičiaus „Madagaskaras“. Režisieriaus pasirinkimas statyti absurdo klasiko Becketto pjesę „Belaukiant Godo“ daug kam pasirodė netikėtas. Tačiau, gilinantis į režisieriaus kūrybą, atsižvelgus į jos kontekstus, aiškėja netgi priešingas dalykas: šis spektaklis bene ryškiausiai atskleidžia režisieriaus propaguojamo žaidybinio teatro prigimtį. Spektaklyje jis atlieka savotišką atvirkštinę procedūrą ir teatrą paverčia gyvenimu. Režisierius tarsi atlieka įdomų režisūrinį eksperimentą, drauge su aktoriais bandydamas rasti ribą, iki kurios absurdiškas arba farso situacijas įmanoma suvaidinti pasitelkus psichologinį įsigyvenimą. „Madagaskaro“ spektaklyje, remdamasis istorine medžiaga bei istorinių asmenybių prototipais, Tuminas kuria istoriją, kokios niekada nebuvo, ir veikėjus, kokie niekada negyveno (pjesės idėjos autorystė priklauso pačiam režisieriui). Spektaklis parodo, kad siekiama ne „gyvenimiško“, o žaidimo transformuoto atvirumo, beatodairiško įsitraukimo į žaidimą. Tai patvirtina ir žanrinė spektaklio plotmė. „Madagaskare“ „žaidžiama“ ir įvairiais kultūros ženklais bei tekstais, kurie laukia būti atpažinti.

ENAccording to Kimberly Bohman-Kalaja, the "Play-Texts" are such works, which implicate wrong guesses, do not create a definite result and give preference to the process of reading thus provoking an active participation by the reader in the game. The productions by the director Rimas Tuminas cannot be considered true "Play-Texts"; rather, original variations which expand the understanding of the "Play-Texts" with new aspects of game theory. Two different productions, which also have something in common - Samuel Beckett's "Waiting for Godot" (2002) and "Madagascar" (2004) by Marius Ivaškevičius are the most famous manifestations of play theatre, which consolidated the image of Tuminas as a play director. In Beckett's production features of metatheatre, one of the best known kinds of play theatre are clearly seen, while the "playfulness" in "Madagascar" is defined by its hyper-textuality. Besides, productions by Tuminas characteristically lack endings. There is no fixed result, as well as no finished interpretation, which characterise him as an arlist who gives preference to the process, rather than a result or product.