Sveikatos politikos raida ir tendencijos
LTPalyginti su kitomis valstybėmis, sveikatos politikos kūrimas Lietuvoje pasižymi savitu istorijos keliu. Keičiantis Lietuvos politinei sistemai buvo būtina pertvarkyti ir sveikatos sistemą. Straipsnyje apžvelgiama ir įvertinama nacionalinės sveikatos politikos raida bei tendencijos. Pasirinkta sveikatos politika ir sveikatos reformos strategija Lietuvoje, palyginti su kitomis šalimis, buvo moksliškai pagrįsta ir tarptautinėje erdvėje gerai įvertinta, tačiau ją įgyvendinant buvo gana daug neišspręstų problemų ir blaškymosi, ypač alkoholio ir traumatizmo profilaktikos srityje. Iki 2000 m. sveikatos politikos sprendimai lėmė gerėjančius gyventojų sveikatos rodiklius. Po 2001 m. gyventoją sveikatos rodikliams lemiamos įtakos turėjo gyventojų senėjimo ir emigracijos, sveikatos sektoriaus finansavimo bei kitų politikos sektorių neefektyvumas. Nuolatinė valdžios pareigūnų kaita neužtikrino nuoseklaus sveikatos reformos tęstinumo, tačiau pagrindinių konceptualių dokumentų patvirtinimas Seimo lygmeniu sudarė sąlygas sveikatos politikai nenukrypti nuo moksliškai pagrįstų koncepcijų. Sveikatos apsaugos finansavimo pertvarka paskatino sveikatos priežiūros įstaigas tikslingiau planuoti ir panaudoti lėšas, suteikiant joms savarankiškumą. Tačiau šis savarankiškumas buvo sąlyginis, nes vyravo griežtas paslaugą kainodaros mechanizmas nustatant bazines kainas. Sistemos efektyvumui užtikrinti per vėlai buvo panaudota kita priemonė – sveikatos priežiūros įstaigą restruktūrizavimas. Sveikatos sektorius kol kas savo ištekliais turi kompensuoti kitų sektorių vystymosi spartos spragas.
ENCompared to other states, health policy development in Lithuania has its own peculiar historical path. With the political system of Lithuania changing, it was necessary to reorganise the system of health care. The article reviews and evaluates the development and tendencies of the national health policy. The chosen health policy and the strategy of the health reform in Lithuania, if compared to other states, was scientifically justified and positively evaluated at the international level, however, in the course of the implementation thereof, a great deal of unsolved problems and issues emerged, especially in the fields of prevention of alcoholism and traumatism. Before 2000, health policy decisions determined the improvement of the indicators of residents’ health. After 2001, the key impact on residents’ health indicators was made by ageing and emigration as well as inefficient operation of the health sector financing and other sectors of the policy. Constant changes in authorities did not ensure a coherent implementation of the health reform, however, the approval of the key conceptual documents by the Seimas made it possible for the health policy to adhere to scientifically justified concepts. The reorganisation of the health care financing encouraged health care institutions to more accurately plan and use the allocated funds thus becoming independent. However, this independence was rather relative, since a strict mechanism for service pricing when setting basic prices prevailed. The restructuring of health care institution was a ‘too late’ measure used to ensure the system efficiency. So far, the health sector has been using its own resources to fill in the gaps in the development of other sectors.
