Advokatūros raida Lietuvoje (1990-2000 m.)
LTAdvokatūros institutas kiekvienos išsivysčiusios demokratinės bei teisinės valstybės požymis. Autorių teigimu, nuo nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos advokatūra nuėjo netrumpą reformų kelią, siekiant optimalaus balanso tarp saugotinų advokatūros tradicijų ir šiuolaikinių jos poreikių bei lūkesčių, įgyvendinant svarbiausią advokatūros tikslą - užtikrinti teisinės gynybos prieinamumą ir kokybę valstybėje. Norint įvertinti esamo Lietuvos advokatūros teisinio reglamentavimo atsiradimo prielaidas, trūkumus, straipsnyje pateikiamas ir šio instituto teisinis reglamentavimas istoriniame kontekste. Pristatant dabartinės advokatūros veiklos pagrindus ir principus, straipsnyje nagrinėjamas advokato statusas, įgaliojimai, kvalifikacija, galimi veiklos apribojimai, advokato veiklos civiliniame procese ypatumai, remiantis svarbiausiais šį institutą reglamentuojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais (Advokatūros įstatymu, Civiliniu kodeksu ir Civilinio proceso kodeksu). Straipsnyje nagrinėjamas Advokatūros įstatymas, kuris įvedė keletą esminių naujovių: teisinės pagalbos sąvoką pakeitė teisinių paslaugų sąvoka, atsirado visiškai nauja advokatų veiklos forma - profesinė bendrija, turinti juridinio asmens statusą, įvesta galimybė lengvatine tvarka advokatais tapti asmenims, turintiems penkerių metų teisinio darbo stažą ir pan. Autorių manymu, Lietuvos advokatūra turi rinktis tokį vystymosi kelią, kurio pagrindiniai tikslai - teisiškai lavinti žmogų, kovoti už teisingumą, žmogaus teisių ir interesų gynybą, ginti teisinės valstybės interesus.
ENThe institution of advocacy is a feature of a developed democratic state and the rule of law. According to the author, since the restoration of independence of Lithuania, the advocacy has followed a long path of reforms seeking optimum balance between its traditions that have to be fostered and its contemporary needs and expectations, while implementing the key task of the advocacy – assurance of accessibility of legal protection. In order to evaluate the preconditions of the legal regulation of the advocacy of Lithuania and its drawbacks, the article presents the legal regulation of this institution within the historical context. By presenting the grounds and principles of the modern advocacy, the article analyses the status of an advocate, his authorisations, qualification, possible restrictions of his activities, peculiarities of his legal activities in a civil proceeding, based on the key legal acts of the Republic of Lithuania regulating these institutions (The Law on the Bar, the Civil Code and the Code of Civil Procedure). The article analyses the Law on the Bar, which introduced several essential novelties: the concept of legal aid was replaced with the concept of legal services; a new form of advocates’ activities, i.e. a professional partnership with a status of legal entity, was introduced; a possibility of applying a preferential procedure for persons with 5 years of experience to become advocates, etc. In the author’s opinion, the Lithuanian bar should choose such a path for development, the key aims of which are legal education of every man, struggle for justice, protection of human rights and interests, protection of lawful rights of the state.
