Linų apdirbimas ir įrankiai

LTLietuvių liaudies audinių pagrindinė žaliava buvo linai ir vilna, rečiau kanapių pluoštas. Linai Lietuvoje pradėti auginti neolito pabaigoje -žalvario amžiaus pradžioje (~ 2000 m. pr. K.). XVII a. pabaigoje -XVIII a. pradžioje, plečiantis linų eksportui, jų plotai padidėjo. Linų pluoštu ir sėmenimis valstiečiai mokėdavo ir duoklę dvarui. XIX - XX a. Lietuvoje sėjami dviejų rūšių linai, vadinti ilgūnėliais ir galviniais linais. Iš ilgūnėlių gaunamas ilgesnis ir švelnesnis pluoštas, todėl jie buvo tinkamesni audimui; galviniai, arba grūdiniai, buvo auginami aliejui spausti. Valstiečiai linus išsiaugindavo savo ūkiuose, o samdiniai ūkininko žemėje, arba susitardavo, kad dalis darbo užmokesčio būtų atiduodama linais. 30 ha ūkyje buvo sėjama maždaug 1 ha linų, ypač Žemaitijoje. Bet tik maža dalis jų buvo sunaudojama apsirengimui, beveik visi buvo parduodami. Tai buvo pats didžiausias ūkininkų pajamų šaltinis prieš I pasaulinį karą ir po jo, maždaug iki 1930-ųjų metų. Pardavimui linai auginti Žemaitijoje, Klaipėdos krašte, Suvalkijoje, šiaurės Lietuvoje. Linų apdirbimas yra labai ilgas ir sudėtingas darbas. Tai atsispindi ir lietuvių liaudies tautosakoje. Kai kuriuos darbus dirbo tik moterys, kai kada joms į pagalbą ateidavo vyrai. Kai linų auginta daugiau, neapsieita ir be pagalbos iš šalies. Didesniems plotams nurauti kviečiamos talkos. Kai kurie linų tolesnio apdirbimo darbai, kaip kūlimas, galvučių nušukavimas, mynimas, kartais taip pat būdavo atliekami talkomis nakties metu. [p. 11].