Past unmastered hot and cold memory in Hungary
LTStraipsnyje aptariama sovietmečiu sukurtų skulptūrų, monumentų ir kitų meno objektų lemtis, kurie po 1989–1991 metų politinio perversmo tapo neišsprendžiamu galvosūkiu posovietinėse šalyse. Vienas iš sprendimų buvo išlaisvinti juos iš istorinio konteksto ir perkelti į skulptūrų parkus, kaip tai atsitiko Vengrijoje ir Lietuvoje. Šie skulptūrų parkai skiriasi, tačiau atskleidžia, kad simbolinė šių skulptūrų galia vis dar yra stipri. Darbe pažymima, kad socializmo ir atminties diskursas yra glaudžiai susijęs su Holokaustu. Nors darbe negretinami totalitariniai režimai, fašizmas ir komunizmas, tačiau lyginamos šių dviejų XX a. diktatūrų atmintys, kurios apibūdinamos karštos ir šaltos atminties metaforomis. Tai pat lyginami skirtingi sovietmečio atminties įamžinimo būdai. Grūto parke siekiama įvairių tikslų: priminti aukas, sistemą, išsaugoti tos epochos meną, patraukti turistus, gauti pelno. Vengrijos skulptūrų parko tikslas yra parodyti ateities kartoms, kas nutiko, išsaugoti skulptūras, neutralizuojant ir išvaduojant jas iš politinio konteksto bei perkeliant į atminties aplinką. Kitas metodas yra pasitelktas Budapešto totalitarizmo muziejuje, kuriame socialistinės skulptūros traktuojamos kaip nauji meno kūriniai, išreiškiantys požiūrį į praeitį ir jos meną. Tačiau nei minėtas skulptūrų parkas, nei muziejus neskatina aktyvios atminties veiklos. Pasitelkiant meną ir juo panaudojant, vienu atveju siekiama išsaugoti intelektualų atmintį, o kitu – įsivaizduojamos nacionalinės tapatybės atmintį.
ENThe article discusses the fate of sculptures, monuments, and other art objects of the Soviet period, which became an unsolvable puzzle in the post-Soviet countries after the political coup in 1989-1991. One of the solutions was to liberate them from the historical context and transfer to sculpture parks, as it happened in Hungary and Lithuania. The sculpture parks are different but both reveal that the symbolic power of these sculptures is still strong. The article notes that the discourse of socialism and memory is closely associated with the Holocaust. Although the essay does not collate the totalitarian regimes – fascism and communism, but it compares the memories of the two dictatorships of the twentieth century, which are characterised by the metaphors of hot and cold memory. It also compares different methods of the commemoration of the Soviet period. In Grūtas Park, a variety of objectives is sought: to remind about victims and the system, to preserve the art of that epoch, to attract tourists, and to make a profit. The objective of the Hungarian Sculpture Park is to show future generations what happened and to preserve sculptures, while neutralising and liberating them from the political context and transferring to the environment of memory. Another method is invoked in Budapest Museum of Totalitarianism, where socialist sculptures are treated as new works of art expressing the views of the past and its art. Nevertheless, neither the aforementioned Sculpture Park nor the Museum encourage active memory work. By invoking and using art, it is sought to preserve the intellectuals’ memory in one case, and to preserve the memory of the imaginary national identity in the other.
